Skudurinio miego matymai

Tavo šiaudinis gyvenimas išeina kiekvieną naktį ravėti piktžolių iš dangaus. Lieki su savo skuduriniu miegu ir skudurine lėlyte glėby… „Čia pradžia“, pagalvoji kaskart, kai į savo eilėraščių sąsiuvinį parašai „ MYLIU“. Tačiau tavo skudurinis miegas neleidžia rašyti toliau…
Švarus liko tik tavo dangus… Net tavo dangus liko švarus… Lengva pasiklysti. Lengva uždrausti savo šiaudiniam gyvenimui ravėti dangų. Dar nedrausk. Per daug gatvėse sankryžų, o sankryžose per daug ženklų „STOP“.  Tavo šiaudiniam gyvenimui nereikia draudimų. Jis nėra maištaujantis paauglys, geidžiantis nespuoguoto veido. Jis - mažytis strazdanotas berniūkštis iš žodžio VEIDAS sudedantis žodį DIEVAS…
Tavo Dievas – tavo pamišimas. Nori valgyti savo Dievą po trupinėlį… Nori, kad jis valgytų tave… “O jūsų rankos persūdytos, brangioji… mmm… akyse trūksta šiek tiek cukraus… padavėjau!.. atneškit cukrinę… ir vandens… ačiū. ”
Užteks! Užteks… Persisūdei. Persisaldinai. Tavo tavo… tu… tau… Užteks! Tavo yra tik širdies skausmas, gyvenimas – kitų. Kai lietus krenta ir kaupiasi balose, jis užmiršta suvalgyti kriaušes iš žmogaus sodo. Kai užmoki keturiasdešimt keturis kaštonus, kad galėtum pakelti akis į dangų, Žemės pakrašty Žmonės atsistoja ant galvos ir šoka kankaną… Užteks… pro perregimus bažnyčios vitražus matosi auksu išpuoštas altorius ir namas nubyrėjusiu tinku. Tinkas nubyrėjusiu namu… Užteks. Tavo yra tik norai, išsipildymai – kitų. Tavo yra tik tikėjimas, Dievas – kitų. Tavo yra tik laukimas,  sugrįžimas – kitų.
Lauki. Kasdien supjaustai savo laukimą griežinėliais. Labai taisyklingais. Ir kramsnoji. Ryji savo laukimą. Lauki. Vėjas suvėlė plaukus beeinant skinti laukimo. Augini jį šiltnamyje. Plaukų nešukuoji. Karvė (žalmargė), gyvenanti Latvijoje, vakar parašė laišką. Skaitei atsisėdus ant viršutinės kopėčių pakopos… Linksmas buvo laiškas. Pilnas pieno. Varvėte varvėjo, kai kvatojaisi. Pagirdei pienu savo laukimą – sveika. Tik lietuviškas pienas skanesnis. Ir gyvuliai gražesni. Jie plaukų nesišukuoja. Visi moka mūkti… Negirdėjot? Kiaulės mūkia, vištos mūkia, ožiai su ožkom mūkia. Paskui pradeda staugti. Geležiniais Gedimino Vilkais. Staugia vištos, staugia arkliai, kol galiausiai ima klykti. Taip ir nuklykauja į pelkes, ten skęsta kartu su gervėmis. Gražūs lietuviški gyvuliai. Pieningi. Su gervėmis sutaria. Kriokia lietuviški gyvuliai, ir vienas Dievas supranta, jog tai – jų malda… Meldžiasi kriokdami, kad iškrioktų, išmelstų savo laukimą. Jis nebetelpa šiltnamyje, kruvinai nučiulpia karvių tešmenis… Jis per kietas, kad supjaustytum griežinėliais, per minkštas, kad kapotum židiniui, per ilgas, kad prarytum, per trumpas, kad išspjautum. Jis pats pradeda laukti ir dauginasi skrandžiuose, apsidulkina plaučiuose, sproginėja galvose. Kokios sūrios laukimo kiaulpienių sėklos! Neužsprink. Dar reikia palaukti. Dar… Jau…
Sušukavo tau plaukus karvė iš Latvijos ir numirė, kaip bitė, paaukojusi savo vidurius. Tavo laukimas surūšiuotas plaukuose užmigo ir laukia. Vėjo… turbūt.
O radijas vis pranešdavo: “sąjungininkai kontroliuoja dangų virš Bagdado”. O radijas dar kartais tau pasako, kad gimei laiminga. Juk tavo dangaus nekontroliuoja niekas. Nors, aišku, kiek ten to dangaus virš tavęs – nė malūnsparnis netilptų. Gal tik gandras. Gal net du gandrai… Tik kodėl radijas niekad nepraneša: “du gandrai kontroliuoja dangų virš žmogaus”?..