urbi et orbi arba šiuolaikinis etikos vadovas

Urbi  et orbi


                  Gyvenu ir juokiuosi, juokiuosi, nes matau jus, žemės žmones. Jūs taip užsiėmę savo smulkiais gyvenimėliais, kad nebematote visatos ir jos esmės. Jūs arogantiškai tikite, kad pasaulį valdote jūs, kad valdžią renkate jūs, deja, jus turiu nuvilti, polis nėra valdomas, jis pats valdosi pagal savus tamsius dėsnius, kuriuos pažinti ne jūsų nosiai, kuriais patikėti ne jūsų protui. Šias eilutes rašau tam, kas nori skaityti ir suprasti, aš tesiu Makiavelio darbą, aš esu adaptuotojas. O, menkystų pasauli, ką tu per šiuos šimtmečius nuo renesanso padovanojai pats sau, kur tavo didybė, kur tavo monalizos? Jų nėra, nėra dėl to, kad visus apsėdusi diferencijuotojo idėja, visi esate puikūs arba ne tokie puikūs smulkių sričių specialistai, jūs nebemokate dėlioti visatos dėliones, da Vinčis buvo universalas, integratorius, visas savo žinias naudojo suvokti visatai, kas prieš jį Enšteinas ar Hokingas? Apgailėtini diferenciatoriai, pasiklydę mažoje begalinės dėlionės dalelėje. Jūs mėgstate vieną ir neapkečiate kito, jūs negalite iškart žavėtis iškart abiem, nes jūs nesuvokiate visatos didybės, arba todėl jūs nesuvokiate visatos didybės. Visatos pusiausvyra slypi jos kraštutinumuose, ne keltje kreivės vidury, vidutinybė, diferencialas, nieko nelemia, jis nėra pusiausvyros dalis, nes jis yra pusiausvyros centras. Tik nedaugelis jūsų dalyvauja gėrio ir blogio, proto ir kvailumo, sielos ir materijos kovoje, jums ir skirtos šios eilutės. Nesvarbu, ar jūs niekšai ar kilniaširdžiai, jūs esate tos pačios armijos kariai, jus esate pusiausvyros kariai, šis pasaulis išties yra reliatyvus, čia neegzistuoja nei absoliutas, nei prasmė, čia yra tik pusiausvyra. Svarstyklės yra visada toj pačioj būsenoj, jos nekinta, kaip ir skaičius pi. Mus sukūrė visata, mes esame jos sąmoningumo apraiška, tad jei mes nemąstome apie visatą, vadinasi teesame nereikalingas, net kenksmingas balastas, kodėl visata mus pakenčia, pardon, kodėl visata jus pakenčia? Visuomenė su keltje kreive irgi yra visatos sąmoningumo apraiška iš kiekybės gimsta kokybė, kuo daugiau šlamšto, tuo daugiau atrandama kraštutinumų, visatos balanso taškų. Kiekvienas procesas veda visatą prie savęs supratimo, o kartu ir susinaikinimo, visatos istorija yra suicidiška, baisioji entropija ryja visatą, įsigali absoliutus chaosas, jums chaosas, man matematika, tikimybių teorija ir absoliuti tvarka, kuo chaotiškesnė sistema, tuo labiau ji tampa prognozuojama, taip ji suvokia save ir galiausiai susinaikina, tampa pusiausvyros tašku. Tą mes stebime ir visuomenėje, mažulytyje visatos modelyje, milžiniško susinaikinimo apgailėtina kopija, žmonija seniai pamiršo savo klestėjimo amžių, dabar teliko smaugiantis nuobodulys, pagardinamas keliais neesminiais tarptautiniais konfliktais, smagu pastebėti, kad kai imperija nustoja plėstis, ji pradeda nykti, dar vienas keistas paradoksas, visatos paradoksas, kai ji nustos plėstis, ji pradės nykti, koks prasmingas sutapimas. Dabar jums tikriausiai iškilo klausimas koks gi mano eilučių tikslas, jis visiškai aiškus ir grynas; du priešingi poliai turi kovoti iš visų jėgų, jie turi stengtis pusiausvyrą perstumti į savo pusę. Neleisti valdyti vidutinybėms, neleisti įsigalėti jokiai politinei santvarkai, blogiausiai iš jų -demokratijai. Bet kokia politinė sistema galiausiai išsigimsta ir vardan saugumo aukoja savo prigimtį, sistema tuo atveju stengiasi pašalinti iš savo gretų visa, kas yra keltje kreivės kraštuose, nes, būtent, tie kraštai neleidžia jai sustoti ir atsipusti. Štai kas išties kelia nuobodulį, sistemai patogu, kai žmonės pradeda nuobodžiauti, tada ji tampa vienoda ir stabili, visiškai prognozuojama, tačiau ne chaotiška, tai ir yra visatos principo pažeidimas. Negalina išnaikinti nusikalstamumo, nes tai būtų smūgis pačiai visuomenei, jei stengiamės išlaikyti gamtinę įvairovė, tai kodėl neprivalome išlaikyti socialinės įvairovės??? Arba politinės įvairovės? Kokia ta žmonija nenuosekli, ar ne? Šiam nenuoseklumui pateisinti ji net sukūrė humanizmo teoriją, tikrąjį išsigimimą, kuriuo prisidengiant yra lyginama visuomenė. Robinas Hudas nebuvo didvyris, jis buvo visatos principų išdavikas. Jei kažkas džiaugiasi, tai kažkas turi kentėti, logika nepriekaištinga, jei kažkur per daug gimsta, kažkur turi tiek pat mirti. Žiauru, tačiau logiška. Visuomenė stengiasi įgyvendinti savo humaniškąsias idėjas, ir pamiršta, kad taip ardo save, ardo status quo, pažangos ir moralės kompromisą, be jo neegzistuoja niekas, net pati pažanga ir moralė, kad kažkas užaugtų, kažkas turi supūti. Toks visatos įstatas, tik pagal šią sutartį žemė buvo užkrėsta gyvybe.
Tarptautinės organizacijos ir pasaulio galingųjų vyriausybės kovoja prieš pasaulinį terorizmą, nusikaltimus ir karinius konfliktus ir kai Nevilis Čemberlenas trūksta ramybės, mes pamename, kuo tai baigėsi 1938. Vietoj mažos blogybės buvo gauta žymiai didesnė, bet nugalėtojai neteisiami. Istorija vėl kartojasi, spektaklis tas pats, pasikeitė tik butaforijos ir veikėjai. Pasaulinis terorizmas, narkotikų prekyba, karai yra natūralios pasipriešinimo tvarkai ir ramybei priemonės, kuo labiau stiprinamos kovos priemonės, tuo labiau auga atsakas į tas reakcijas. Taip pažeidžiama pusiausvyra, taip atstatoma pusiausvyra.
          Žmogus yra tobulas padaras, esantis  kažkurioje kreivės vietoje, tad jis privalo elgtis taip, kaip iš jo reikalauja kreivė, čia daugumos principas negalioja, čia galioja kreivės principas. Atomas elgiasi taip, kaip iš jo reikalauja kreivė, ne taip, kaip iš jo reikalauja atomų dauguma. Visata nesidomi etika, visata domisi tik kreive. Žudikai žudykit, prievartautojai prievartaukit, dorieji melskitės, samariečiai padėkit, kas dievo dievui, kas ciesoriau ciesoriui. Kaip matote, pasaulio integralas telpa į šias kelias eilutes.