eiti ratais po Užupį: visada su manim,
visada manyje: tyliai vaikštom, nes
negras ir taksas toj pačioj aikštėj,
iš kur išvažiavome, atvažiavusios; matėsi
tavo veide ir mano galvoj nekaltumas,
kad taip staigiai šovė ir man ir tau
nesusivaldymas, nesusipratimas, juokas -
ir tada kitą dieną toj pačioj aikštėj
tik toli toli už stiklo šypsaisi
lyg Češyro katinas, kabantis ore:
Užupio angelas, debesys, miškelyje
paskendusi popietė, kai abidvi apsvaigusios,
neišsimiegojusios ieškom ir ieškom tilto
per upę, kurios srovė mus pamilo
ir vis keičia kryptį sulig mūsų žingsniais