kalnas

Į ką įmanoma žiūrėti nereginčiu žvilgsniu?
Sudiržusia oda, sudirgusiom akių rainelėm?
Nepaliečiant ugnies, tik prakaito paviršium
Nuslystant akiai. Ar čia kelio galas?
Iš kur čia aklas choras? Giesmės už kamienų?
Išgiedančios tamsoj mėnulį, medyje pelėdą,
Krūtinėj balsą- atriekiantį peilį.
Čia žolei, čia žiogams, čia jaučio pėdai.
Čia tau ir jiems. Akims ir rankų pirštams.
Ausims. Stačiai žavinga, netgi broliams.
O kur toliau? Čia atriekia mums kelio ruožą
Ir lipame į kalną. Mus palydi troliai,
Žolynai moja, stypčioja šešėliai
Ir ritas prakaitas. Lyg akmenį ridenam
Tuštėjančiu keliu pasaulį. Tirpsta gėlės
Ir lupasi dangus. Mus vėl apgavo