/.../

Dar groja radijuje
liūdesys.
Ir į langą  lietus
kaip vėlė,
kaip dvasia,
pasiilgusi kūno.
Tyliai beldžias ir
tiesia rankas.
Lyg planeta
neradusi orbitos...
Dar nesumaišė
pragaro su rojum.
Sugrįžta kartais
veidais, vardais
ir bando kaip
gęstantis vėtroje
laužas sušyldit mane
atmintim.
Ir nežinau kaip
pasibaigs diena,
ramiai artėjanti
pro baltus dūmus.
Juk tyliai auga
kaip žolė tikrumas.

Užsimerkė tyliai ir sustojo.

                                         
                                      Kristijonui Karinauskui