Aš tau parašysiu eilėraštį,
tiktai tau - susivėlusiai vėjyje,
ir tiktai tada, jeigu prižadi
kepure, skarele arba skrybėle
nebeslėpti nuo vėjo plaukų.
Nebijoki, aš jų nepaliesiu,
jeigu tu to pati nenorėsi,
gal tik vėjas akacijų žiedlapių
ir dulkių nuo kelio prineš.
Nutolsi iš lėto per lauką,
o aš tiktai vieno gailėsiuos :
kad tu, plaudama savo plaukus,
su dulkėm išplausi ir žiedlapius.
............................
Vis vien, prisiminti norėsiu,
tave, susivėlusią vėjyje.