Avietinis pūkuotukas

Kartą mažas pūkuotas ir šlapias kamuoliukas sėdėjo avietyne ir ilgesingai žiūrėjo į didelę ir sultingą avietę, kabančią tik šiek tiek aukščiau, nei jis galėjo pasiekti. Ir šiaip bandė, ir taip, bet iki avietės toli buvo, o jau taip gardžiai ji atrodė...       
- Čirr!!! – staiga sučirpė kažkas, mažylis vos iš avietyno neiškrito.
- Ė, ko gi čia išsigandai? Ir kas tu toks? O ką veikei avietyne? – greitakalbe išpylė atėjūnas, o tiksliau – atskrajūnas, mat tai buvo žvirblis, vardu Čirškutis.
Bet pūkuotas padarėlis tik spoksojo, išplėtęs dideles rudas akis ir nieko nesakė.
- Amą gal praradai? Ar aviete užspringai? – susirūpino Čirškutis – jautrus žvirblis buvo.
Bet pūkuotasis tik pasukiojo galvelę, suprask: nea, ir toliau spoksojo.
- Na, tai kas gi tu toks? – vis dar bandė išsiaiškinti žvirblis ir ratu apėjo nepažįstamąjį. O šis, matyt, nusprendė, kad Čirškutis jam nepavojingas, tad nusibraukė pūkelius, vis lendančius į burną, pakraipė ausiukes ir pagaliau prabilo:
- Aš kniau... kniau... kniau... – ir nutilo.
- Kas kniau?
- Avietinis pūkuotukas... Aš tik kniau... norėjau tos a-a-avietėėėės...
- Na, tik prašom čia neašaroti, - žvirblis Čirškutis, kaip minėta, buvo labai jautrus, ir negalėjo žiūrėti, kaip iš didelių rudų akių ritasi dar didesnės ašaros. „Matyt, todėl jis toks šlapias“, - pamąstė Čirškutis ir tarė:
- Gerai, žiūrėk, štai tavo avietė, - ir atsargiai snapeliu sugnybęs pasišiaušusius pūkus, nutupdė mažylį visai šalia avietės. Šis aiškiai apsidžiaugė ir apsilaižė.
- Ir žinai ką? Tu būsi Kniaukyla!
- Kniau.. kniau.. kas?
- Kniaukyla!
- Bet aš ne kniau.. katė...
- Tai aš ir nesakau, kad tu katė. Tu Kniau – ky – la.
-  Kniau – ky – la. Kniaukyla. Chi, - padarėliui visai patiko jo naujasis vardas.
-  Na, skrendu, - papurtė plunksneles žvirblis. – Pasimatysim rytoj.
- Kniau, - pasakė Kniaukyla. Tada patenkintas iškišo rausvą liežuvėlį ir palaižė avietę.
- Niam niam, - taip nusprendęs, įsirangė į vidų, užsiklojo lapu ir užsimerkė.
- Kniaukyla. Kniau – ky – la. Chi.

***