Ežys ir Pavasaris

lyg imperatoriui ežys dainavo gaidą
pavasario tekėjimui baltuojančiuos kalnuos
tirpintu cukrum paviliojęs paiką
išdrįso vaikiškai pasmaugt narcizų pataluos

karalius mirė degančiais skausmais
paklaikę gyviai lakstė jojo pelenuos
nuo šios nakties jokiais šlaitais
ežiai ramiai neberypuos

te būna gyvas auštantis karalius
su vėjo susmaigstyta sutana
te bėga skaisčiai kruvinas upelis
jo nuodėme pakrikštyta burna

tai stinkdantis gamtos dvelkimas
tai kruvinojo ežio užgimimas



Skiriama pavasariui, kuris, kažkodėl, ne mūsų.