Akmeninės moterys,
savo kūnuose
harpijas slepiančios,
ąžuolynuose nakties
padarus kerdžia.
Akmeninės moterys,
moterys milžinės,
rausvus apatinukus
į tylą, į buvimą
tik sau iškeitusios,
sekmadieniais lėtina
žingsnį, nes būna –
nepataiko į taktą.
Nes būna –
šimtai pavasarių
vidurius suka.