Dykuma

Dykuma, dykuma, dykuma...
Prašau, mąstyk!
Neišeina...
Stebiu, kaip byra smėlio smiltys pro tarpupirščius. Mama visada sakydavo, kad mano pirštai atrodo nesveikai ploni. Dabar jie tokie ploni, kad negaliu sulaikyti delnuose smėlio - viskas išbyra pro milžiniškus tarpupirščius, dar didesnius už pačius pirštus.
Nevalgau jau... Skaičiuok, prašau, skaičiuok! Nevalgau jau... savaitę! Gal dvi! Pala, bet juk prieš išeidama pavalgiau vakarienę. Mama liepė.
Nevalgysi - niekur neisi.
Dykuma, dykuma, dykuma...
Negėriau jau... Mąstyk, prašau, mąstyk! Jau kokias... A! Tiesa! Už anos kopos radau batą. 42 dydis - ne mano. Jame buvo kažkokio skysčio - išgėriau. Ir nuo to laiko man baisiai skauda skrandį. Skorpionų šlapimas.
Dykuma, dykuma, dykuma...
Prašau, mąstyk!
Nebemoku.
Nevalgiau savaitę, negėriau dvi... Nemąsčiau metus, dvejus? Mmm... gal prieš du tūkstantuosius, kai dar laukiau Pasaulio pabaigos? O po to?
Dykuma, dykuma, dykuma...
Smėlio smiltys! Galėčiau mąstyti apie jas. Mikrokosmosas, mažiausia matoma dalelė, žmonės - tai smiltys. Nesąmonė! Tos mintys vogtos.
Mąstyk, mąstyk, mąstyk!
Dykumoj smėlis supustytas bangom ir visai nėra pėdų. Nematau nė vienos savo pėdos. Tik ilgą šešėlį, sklindantų nuo tiesios povyzos, stovinčios dykumos vidury.
Kas tu?
Tai aš.
Aš? Ė... O ko aš čia stoviu? Gal geriau aš bėgsiu...
Bėk.
Kur?
Iš dykumos.
Kad pabėgčiau iš dykumos turiu mąstyti. Mąstyk, mąstyk, mąstyk! Tu privalai mąstyti.
Nevalgiau savaitę, negėriau dvi... Nevalgiau savaitę, negėriau dvi... Nevalgiau... Ė, aš palauksiu nakties. O dykumoj būna žvaigždžių?
Bate?
Ne, danguje.
Lygiai tiek, kiek smilčių po tavo kojom. Mikrokosmosas. Makrokosmosas. Mikro. Makro. Ateis naktis ir aš nebebūsiu laikrodis ir tas šešėlis nebebus ant dykumos. O kaip aš tada žinosiu, kiek valandų? Žvaigždžių tai nepažįstu...
Pažinsi.
Pažinsiu? O ar mąstyt galėsiu?
Turėsi.
Privalėsiu?
Mokėsi.
Kaip?
Pakelsi skylėtą delną prieš dangų ir pridengsi juo žvaigždes, o pro tarpupirščius jos tau byrės ant veido. Tarpupirščiai tai dideli - didesni net už pirštus. Juk nevalgei savaitę, negėrei dvi... Žvaigždės byrės tau ant veido ir tau atrodys, kad jos be galo skanios. Tu imsi ir valgysi jas, valgysi godžiai, valgysi, valgysi. O kai atsitokėsi, suprasi, jog tavo burna pilna smėlio - tu vis dar dykumoj.