Sibilė

Sibilė - gražiausioji.
Paženklinta - karštos žymės kaktoj
ant kairės kulkšnies - žvaigždės šešėlis.
Blyškiaodė, stirnakojė
stirnų kailiais urvą išsiklojus

Iš josios olos žmonės laimingesni išeina -
žemyn akmens laiptai
žemyn statūs laiptai
kieti urvo klauptai

Balto šilko klostėse valią paslėpus
ji žemu balsu rytojų užkalba
ir šiltas saulės kamuolys
iš po kojų išrieda

Pašauktoji.

Išrinktoji.

Kvėpavimu sienas sušildo
ir kursto laužo, laužo
šventą ugnį,
laužia, laužia
kaulus. Dugnas

Sibilė
savo urve staugia
savo urve staugia
savo urve smaugia
kol ateitis delne užauga

Sibilė. Kantriausioji.

Savo urve piemenei sūnų
septynrankį įkalba.
Taiką Šiauriniam krantui.
Ir sausrą, kokią sausrą -
kas septyni metai
kas septyni ratai
šoka Sibilė, rytojum
pajuodus

Baltas tavo šokis
kaltas dievo šokis
stokis, velnio šaukis
klaupk, Sibile, klaupkis

Juodos šilko dėmės.

Šventos žemės sauja pabyra,
rytojaus nesulaukus.
Krenta Sibilė.

Šypsos Sibilė, nebyliausioji.
Apgavus tavo lemtį
atgavus tavo lemtį
triskart kojom sutrypus
ašmeniu nutilus amžiams

kad žmonės iš urvo
laimingesni išeitų








Sibilė (gr. sibylla- pranašautoja) - Senovės Graikijoje ir Romoje - ateities pranašautoja, žynių išrenkama iki gyvos galvos. Mergina, norinti tapti Sibile,  turi atitikti mažiausiai septynis šventais laikomus požymius. Dažniausiai mergina Sibile tapdavo ne savo noru, o tėvų valia, nes tai buvo didelė garbė šeimai.