Kiek daug tavęs many...

Kiek daug  tavęs many
Ir kiek mažai,
Kasdien iš naujo
Ieškau veido linkių,
Akių gelmės
Stikliniai ežerai
Išblunka tik
Šešėlin pasislinkę.
Vagelė pasmakry
Kaskart giliau
Įrėžia einančią
Atskirtą dieną
Lyg ir kartu
Pakylame, tačiau
Į vakarą  pareiname
Po vieną.

Kiek daug tavy manęs -
Ir karščio šuorai,
Ir ledo kruopos,
Ir laukinės  spalvos,
Beirstantys 
Senieji pamatai
Ir sidabrinės
Skvero eglių galvos
Išblukę nuo
Karštymečio sausros,
Nuo įšalo belaikio
Ir besaikio,
Kiek daug kiekvieno
Mūsų mumyse,
Bet netgi to per maža...
Vis  dar reikia...