Baltos mintys

Žiūriu pro langą. Vieniša drebulė plikomis šakomis stovi  parėmusi pilką dangų, kuris, regis, tęsiasi visą amžinybę. Šlykšti rudeninė dargana. Ir dar šlykštesnė nuotaika. Nukreipiu akis į palatą. “Balta, balta, kur dairais“, - ironiškai pašiepiu. Monotoniškai tiksi senas sovietinis laikrodis. Tik tak, tik tak. Atrodo, lyg skaičiuotų savo paskutines valandas ir stengtųsi kuo ilgiau išsilaikyti gyvas. Kaip aš. Tik aš skaičiudama laukiu, kada nustosiu tiksėti. Dar kartą žvilgteliu pro langą. Iš debesų papsi didžiuliai lietaus lašai. Verkia dangus. Kam jam verkti? Užmerkiu akis. Giliai įkvėpiu. Balta šviesa užlieja protą.


„Rimai... Rimai... Ar girdi mane? Hmmm... Kaip tai kas? Aš, Agnė. Taip, čia aš. Bučkis ir tau. Ne, man neliūdna ir aš nesijaučiu vieniša. Kažkaip šiandien man dzin viskas. Visai aš nekeista! Ko noriu? Oi, labai paprasto dalyko – atsisveikinimo. Paprasto paprasčiausio, be jokių ašarų, riksmų ar liūdnų veidų. Kodėl? Tau dar kyla tokie klausimai...?

Kodėl taip staiga pasikeitė tavo veido išraiška? Taig žinojai dar vasarą, kad tokia diena ateis – pernelyg gerai mane pažįsti... Kam paleidai iš rankų tą puodelį? Juk jis buvo tavo mėgstamiausias. Gal atsisėsk? Aha, taip jau geriau. Aš noriu tavęs kai ko paprašyti. Ar galiu?

Pameni tą dieną, kai sedėjome ankstyvą rytą prie ežero? Tądien  aš tau padovanojau spalvotą draugystės apyrankę ir tada mes pirmą kartą pasibučiavome... Tai vienas gražiausių mano prisiminimų. Na, nesėdėk toks nustebęs – atrodo, lyg būtum pamatęs vaiduoklį.. Juk žinai, kad draugystės apyrankė turi nusitrinti ir nukristi pati, ar ne? Mane prisimink tol, kol ji bus ant tavo rankos. O paskui nelaikyk įsikibęs praeities – pamirši dabartį, pamirši, kad „aš praeinančiam pasaulyje praeisiu". Jei aš tebegyvensiu su tavimi, tai kartu ir tave stabdysiu, nuodysiu ir žudysiu. Kodėl aš skaudinu tave? Argi? Nesąmonė! Prisiminsi mane kaip kažkokį stabą, lyginsi visas su manimi ir nė viena neįtiks. Ar tu to nori? NE? Bet būtent taip ir bus.

Žmonės, praradę mylimuosius, tam tikra prasme išprotėja. Praeitis tampa vienintele priežastimi gyventi. Ar tu to nori? Nori prisiminti mane kaip savo pirmąją meilę, kuri mirė? Kodėl žmonės visuomet prisimena draugystės baigtį, o ne kartu praleistas akimirkas..?

Taip, aš buvau tavo gyvenimo žvaigždė, bet jų daug, gali prisijaukinti kurią, tik norėk. O jei prisiminsi mane, nenorėsi. Tad užmiršk. Neverk! Ašaros – kas tai? Skausmo išraiška? Nebūtinai. Kentėk, jei nori. Bet neverk...! Nereikia.

Neik į mano laidotuves. Kodėl? O ko tau ten? Tu mylėjai mane, o ten bus tik mano kiautas. Ten ne aš. Aš būsiu kažkur, gal tavyje? Kam tau matyti žliumbiančių žmonių masę prie „bevertės manęs“? Manęs nebebus ir viskas! Kodėl? Nes aš to noriu! Kiek galima? Guli kaip koks sumautas rąstas ir ausyse amžinai skamba: “puikioji“ gydytojų frazė: “Paralyžuota iki kaklo“. Lengva pasakyti, o susitaikyti? O aš nenoriu susitaikyti!!!!! Nenoriu būti gailesčio objektas, invalidė, neįgalioji, našta ar dar milijonu kitų žodžių!!!! Nenoriu matyti šokančių žmonių, saulės ir pavasario, nes žinau, kad teks gulėti ir gailėtis savęs!! Nenoriu, nenoriu, nenoriu!! Fe, net bloga pasidaro pagalvojus. Aš drybsau čia jau 3 savaites, komoje praleidau 2 mėnesius. Naudos kam nors iš to buvo? Ne. Negrąžyk rankų ir nebėk link automobilio. Vistiek nespėsi. Puikiai tai suvoki. Mano sprendimo nepakeisi. Aš tavęs nemyliu??? Iš kur ištraukei? Ar nebūtų egoistiška atimti tavo ir kitų man brangių žmonių gyvenimus? Ką tu veiksi su manimi? Kalbėsi? Nebūk juokingas. Tu su manimi mirsi dvasiškai. Aš to nenoriu.

Na va, o aš sakiau neverk. Kvailys! Galvoji, man labai lengva? Ne, nelengva. Bet aš tik padarysiu visiems paslaugą. Net ir tau.

Nepasilik nuotraukų, daiktų, primenančių mane. Nesilankyk mūsų pamėgtose vietose ir neklausyk mūsų dainos. Kam save kankinti? Čia mano paskutinis noras. O paskutiniai norai visuomet išpildomi. Ate. Norėčiau tave paliesti... “

Staiga atmerkiau akis. Nustojo lyti. Keista. Išlindo saulė ir maloniai nušvietė mano baltą kaktą. Šypteliu. Tuomet pažvelgiu į didelį pypsintį aparatą. Aš priklausau nuo jo. Kaip apgailėtina! Žmogus priklauso nuo mašinos, kurią pats sukūrė.

Sukoncentruoju mintis ties elektros lizdu. Sukaupiu paskutinius energijos likučius. Dabar pietų pertrauka. Niekas nė neįtars. Trukteliu mintis... ir kištukas nukrenta ant grindų... Akys pamažu užsimerkia... Tik šypsena lieka... Šilta... Ramu....


Laikrodis nustoja tiksėti, sustingęs ties 13: 24.....