Pabūsiu upeliu

Atčiurlensiu į tave aš upeliu,
o jei bus kliūčių, tai stosiu piestu.
Nesimušti bangomis aš negaliu,
nes ir tėvas taip kadaise mušė sviestą.

Mano vandenys palies tavo šaknis,
atsiduosiu šaltiniu į meilės žemę.
Vėl atgimsta sąmonėj namų ugnis,
žodžiai tie archaiški, protai aptemę.

Nestatyki mano srovei akmenų,
tavo krantui lemta diemedžiu žydėti.
Kaip aš vaikas maudžiausi brastoj menu,
kaip nakčia raškiau žvaigždėtą rėtį.

Nesigėdink, nekaltybės žiedus nusimesk -
kūdikio verksmu mes gausim meilės vaisių.
Upokšniu sugrįšim į gimtas žemes,
sviestą mušdami tėvais pažaisim.