Oro įkvėpiau

Oro įkvėpiau - šalta - ir irklą nuleidau į vandenį,
Blokšdama į šalis lyg purslus netikrus nuogąstavimus
Ir regėdama limpančius prie horizonto. Nugramdomi
Nuo dangaus lyg nuo sienos jie varva atgal į gyvenimą -

Tai klaida. Dangus tįsta be galo ir niekad nesibaigia,
Nepakibs ore snaigė, ir laikas sekundei nestabteli,
Gale kelio sutiksi tik mirtį - tuomet išklausyki ją -
Lyg plojimus jaunai ir gražiai, nusilenkusiai aktorei.

Bet ne pjesė tai, net ne žaidimas skirtingomis kortomis,
Ir mes patys ne kortos, ne akmenys, netgi ne veidrodžiai,
Galim sekt savo pėdsakus, kruopščiai surinkti įrodymus -
Bet įrodančius ką? Sentimentus, brangius tiktai atminčiai.

Gal čia sapnas? Juk judam be tikslo ir žudančiai blaškomės,
Nežinodami, kam ir kodėl vėlei einam iš kambario,
Į svečius, pasivaikščiot, - „Gal šiandien suloškime valtimis?“, -
Ir lošiu. Ir tikiu. Ir laimėsiu naujų durų sandūrą.