Vienatvės tėvas

Žvaigdžių šviesoj paklydusi mergaitė tūno.
Nuo skruostų valos skaidrų liūdesį.
Pametus savo sielos kelią, nuotrupom barstytą,
Nuplėšus kaukę nuo besislepiančio vienišo mėnulio.

Priedainis:
Vienatvės skaudžios ašaros sudžiūvusios.
Jas lydinti naktis užkloja nuostabiu šalčiu.
Palaimink, o mėnuli, dukteris savąsias!
Auka verta nakties tyloj maitinti alkstančius.

Tankynėj miško tyko padaras žiaurusis.
Kvėpavimas žvėries apsikabina tylą.
Ant žemės drimba seilės alkstančios būtybės.
Nerimdamas vis tyko jis aukos.

Priedainis:
Vienatvės skaudžios ašaros sudžiūvusios.
Jas lydinti naktis užkloja nuostabiu šalčiu.
Palaimink, o mėnuli, dukteris savąsias!
Auka verta nakties tyloj maitinti alkstančius.

Mergaitės siela artinas prie seno tilto,
Kuris du pasmerktus gyvenimus susieja.
Kitam krante nušvinta žvėries akys,
Vis stebinčios artėjančios mergaitės pražūtį.

Priedainis:
Vienatvės skaudžios ašaros sudžiūvusios.
Jas lydinti naktis užkloja nuostabiu šalčiu.
Palaimink, o mėnuli, dukteris savąsias!
Auka verta nakties tyloj maitinti alkstančius.

Palaidota mintis į miško patalus žalius.
Į juodžemį įsikabina padaro nagai.
Mergaitės kraujas sutepa rasotas samanas.
Išnyksta sielvartas su tylą gožiančiu klyksmu.

Priedainis:
Vienatvės skaudžios ašaros sudžiūvusios.
Jas lydinti naktis užkloja nuostabiu šalčiu.
Palaimink, o mėnuli, dukteris savąsias!
Auka verta nakties tyloj maitinti alkstančius.