la vita e bella

Ciao bella /labas, gražuole/.
Galima prie jūsų prisėsti? Be abejo. Linksma kompanija, nauji pažįstami. Gyvenau Kaune, sako, pora savaičių – o gal tai tik pretekstas užmegzti pokalbį, kuris blaškosi nuo bandymo rasti tas pačias mėgstamas pasėdėti vieteles iki įnirtingų diskusijų apie besikeičiančią politinę padėtį pasaulyje. Tuomet dar visi apsimetinėjom tokiais rimtais, solidžiais. Nors po oficialiais drabužiais slypėjo jaunos šėlstančios sielos, tačiau mažos detalės išduodavo mus vis dar nenorinčius prisiimti didelės atsakomybės, trokštančius šėlti, galbūt tiesiog čia, galbūt tuoj pat. Keisti žiedai ant pirštų. Jo – iš Milano ir Paryžiaus, pastebėjau juos dar prieš pora valandų, kaip ir pastebėjau jį. Mano – iš Freibergo, pastebėjo ir jis, kaip ir pastebėjo mane. Žiedai iš lėto apžiūrinėjami, liečiami pirštai, nuvilnijantys šiurpuliukai. Tačiau dar nieko. Tiesiog – jis vienas iš daugelio. O priešais kitos akys besišypsodamos žvelgia į mane. Ir pati nepajaučiu, kaip mirkteliu, flirtas…su visais.

------------------------------------------------------------------------------------

Zanzare dolci /mieli moskitai/.
Praėjo pora dienų, šiltas vakaras ir vakarienė sode. Vynas. Jums įpilti? Paduodama taurė, ir pirštai susiliečia. Negaliu sau leisti žiūrėti į jį visų akivaizdoje, o jo pirštai lyg netyčia paliečia mano ranką. Kalbuosi su visais, ir jaučiu deginantį žvilgsnį, ir skaudų gnybtelėjimą į kaklą. Netikėtą. Pažvelgiu į šalia sėdinčius – kuris? O jo akys šypsosi. Tokios rudos rudos. Kartkartėmis nusikvatoja. Ne balsu, o tyliai akimis. Ir vėl suku žvilgsnį į pašnekovą. Jis įgnybia į rankos odą. Žinau kad jis. Jaučiu tai oda kaip magnetu, jo atsipalaidavimą, jo įsitempimą, jo artėjimą link manęs ir nutolimą. Tarsi netyčia koja priliečiu jo. Žaidimas tęsiasi. Jo ir mano pirštai, virtę šimtais tūkstančių įžūlių moskitų skraido nuo vieno kaklo prie kito. Ir gnaibo. Bet tik mus du. Oda šiurpsta, darosi karšta. Pabėgtume nuo visų? Bet dar anksti. Ir mes ne vieni.
------------------------------------------------------------------------------------

Baciami teneramente /pabučiuok mane švelniai/.
Vaikštome po naktinį miestą. Labai norime pašokti. Tai bėgame mūsų draugų priekyje, tai atsiliekame. Juk reikia nuvaikyti tuos prakeiktus saldžius moskitus. Net skauda. Aistra tokia išryškinta, tačiau tik susiglaudžiame nosimis. Žvelgiam viens kitam į akis. Tylim. Ne, tyliai garsiai šaukiam, kad norim vienas kito. Alsavimas tai išduoda. Ir kad tų norų neišgirstų draugai, puolam į vienas kito lūpas. Greitai, aistringai. Švelnumui nėra čia laiko. Nors… Dar sulaukiam vidurnakčio. Laikas bėga taip greitai, nors tuo pačiu norisi kad sustotų. Pasirodo, abu dievinam flirtą. Grįžtam pakeliui pro mano namus. O gal… gal dar leiskim uodams bent pusvalandį pašėlti? Pusvalandis, kuris virto amžinybe. Skubūs bučiniai ištirpo švelniuose glamonėjimuose lūpomis, rankos, kurios dar visai neseniai žnaibė mano kaklą, švelniai glostė kūną. Bet dar ne šiandien, dar ne šiąnakt. Atsisveikinti  buvo sunku…
------------------------------------------------------------------------------------

Sogni /sapnai/.
Lektorius monotonišku balsu skaito paskaitą ir naiviai tikisi diskusijų. Sėdime visi ratu, rimti, nors norime miego. Matyti, kas praėjusią naktį šėlo. Ne išimtis ir aš, ir jis. Ir tik žvilgsniai vienas į kitą, nepastebimas liežuvio kyštelėsimas, oro bučinuko nusiuntimas palaiko mus neužmigus. Mintys kažkur toli toli. Akys tyrinėja jį: velnias, koks jis gražus, koks jis aistringas ir… vakar ir vėl, kaip ir dieną prieš, kaip ir užvakar ar dar anksčiau mes atsisveikinam anksčiau nei išaušta. Mes mylimės, bet tik akimis, tik lūpomis, tik rankomis.
------------------------------------------------------------------------------------

Buongiorno principessa /labas, princese/.
Gulime atsisukę vienas į kitą. Jau brėkšta. Jis žiūri į mano akis, kuriose lyg filmas prabėga nakties įvykiai: švelnūs masažai, lūpų klaidžiojimai kūnu, norų rašymas pirštų galiukais ant nugaros. Ir aistra.
  - tokia pati, kaip ir prieš įeinant į šį kambarį, plėšiant drabužius, vieną po kito. Dabar pagalvoju, kad tai galėjo būti psichodelinis filmas. Su pagreitinimais ir sulėtinimais. Kai beprotiškai ilgai milijonu mažų bučinukų glamonėju jo kaklą pro prasegtus marškinius, ir kai per pora sekundžių į kitą kambario pusę skrieja jo kelnės. Kai tiesiog stovinčiai imituojamas nugaros masažas, nors akys glamonėja nuogą krūtinę…
  - tokia pati, kai besimylint norisi visą save atiduoti jam, o mainais dovanoti žavingus pojūčius…
  - tokia pati, kokia jaučiama laukiant, kol jis įeis į mane, o po to skraidžiojant išslydus žemei iš po kojų…
  - tokia pati, kaip ir prieš užmiegant. Tokia …
Tavo akys ne rudos, pasako staiga, jos su žaliomis juostelėmis. Visuomet norėjau žalių akių, jos man tokios seksualios… Jei kas galėtų padovanoti man tokį žadintuvą, kokiu buvo jis. Kai kūnas budinamas šimtu smulkių bučinukų.
------------------------------------------------------------------------------------

Ciao bello /labas, gražuoli/.
Praėjo kelios mūsų aistros savaitės. Kai užtekdavo tik užuominos, tik akių žvilgsnio, tik pažado, tik grybštelėjimo – svaigti, skristi, kristi. Nebuvo laiko svajoti, svajonės buvo gyvos mūsų gyvenimuose. Svaigom. Abu. Ir mylėjomės, taip aistringai ir beprotiškai. Paskutinis vakaras, paskutinis šokis. Aušra, sutikta pakeliui į aerouostą. Deja, lėktuvai mus išskraidino į skirtingas šalis. Ciao bello, šią naktį jaučiuosi puikiai, nors ir nėra tavęs šalia,- rašau žinutę,- kur susitiksime kitą kartą?