Dvi akys-keturiose

Gatvės tuštumoje būna pačios ilgiausios eini eini, o galo kaip nėra taip nėra. Balta balta akyse ir nieko nematai visai. O kam kažką matyti juk esi tuštumoje? Tavo akys ilsisi. Tu pavargai. Širdis išplėšta iš krūtinės ir padovanota, tam, kam labiau jos reikia, nes tu dabar eini tuštumoje. Ką gi žengiam toliau aklai, o gal pagaliau nori matyti, kas vyksta aplinkui? O kam? Juk taip lengviau, eiti užmerktom akim ir matyti tik tai, ką nori matyti? Nes kai atsimerki pasidaro per baisu, tave spaudžia tikrovė, kurią pats sukūrei, būdamas užmerktom akim. Kiek visko sugriovei ir nieko nepastatei? Aplinkui tik griuvesiai- ir iš baimės nevalingai vėl užmerki. O aš vis klausiu tavęs: ar vis dar nori būti užsimerkęs?! Tyli... Kas gi nutiko pasakyk? Tyli?.. Gal varginu tave? Pasakyk!
Na gerai būk, jei nori būti, jei tau taip patogiau? Paskutinį kartą klausiu: vis dar nori būti užsimerkęs? Prašau atsimerk! Negaliu. Kodėl negali? Aš tau padėsiu. Negaliu. Prašau atsimerk! Juk tai taip nesunku padaryti. Pamatysi, kaip šviečia saulė erzina, šildo tavo akis. Man per sunku. Aš tau padėsiu - tu tik truputi pasistenk.
Prašau. Na štai šaunuolis tik daryk tai labai lėtai, nes gali apakti. Ir jis po truputėlį kėlė savo akių vokus į viršų, aš jam užtojau saulę, kad jos šviesa neapakintų jo, kad galėtų pamatyti visą pasaulio grožį, nes aš žinojau, jeigu jį apakins saulės šviesa, jis vėl užsimerks ir niekada daugiau niekada nebeatsimerks. Saugojau jį nuo šoko. Pagaliau, jis atmerkė akis plačiai. Kodėl čia taip viskas sugriauta? Tu gi pats viską sugriovei, kol miegojei. Neatsimeni? Ne, juk aš sapnavau. Ar tu tikrai tiki, kad sapnavai? Taip! Tai buvo labai gražus sapnas, aš...
Bet pažiūrėk, kas atsitiko, kai tu pabudai? Realybė visai kitokia ir dabar tau reikės daug ką atstatyti, kad galėtum gyventi atmerktomis akimis...