Nesugalvojau, kuo tiketi labiau

Ji pirmą kartą taip ilgai spoksojo į sieną. Į savo naujus tapetus.  Kažkas visada sakydavo, kad nauji tapetai uždengdami senuosius pradeda naują gyvenimą. Tačiau nei nauji tapetai, nei naujas gyvenimas jai nepatiko. Ji manė esanti sentimentali, nes taip beprotiškai ilgėjosi praeities. Ir ne dėl to, kad vakar jos gyvenime nutiko kažkas stebuklingo. Tiesiog vakar praėjo ir praėjo gana ramiai, šviesiai, su mažyte šypsena. O rytoj... rytoj jai teks eiti i lauką. Išlįsti iš savo butelio ir žengti į pasaulį. Šiandien jai nepatiko tas pasaulis. Tiesą sakant, jis ją gąsdino. Ji labai nemėgo girdėti: "aš tikėjausi", "aš nemaniau, kad tu taip pasielgsi", kurie iš tikrųjų reikšdavo: "tu turi savo nuomonę?". Taip, ji ją turėdavo. Bent jau dažniausiai. Kartais jos nuomonė sutapdavo su vakar matyto filmo nelaimingos herojės žodžiais, arba perskaitytos knygos eilutėms, arba šokolado reklama, sakančia, kad gyvenimas labai saldus. Bet argi tai blogai? Ji niekada neneigė esanti moteris, turinti visus moterims būdingus įkyrumus: jausmus, kurie išsiliedavo pačiomis netinkamiausiomis akimirkomis, svajones, kurias tikriausiai suformavo pasakos, žaidimai su lėlytėmis, kur turėti idealius namus būdavo taip paprasta, beprotiską norą mylėti ir ką nors saugoti. Žinoma, gal kam nors labai keista žiūrėti į ją, verkiančią dėl to, kad kažkas sudainavo jos dainą ne taip, kad kažkas, kad ir netikrame pasaulyje, gyveno meilėje. Bet jai tai nebuvo keista. Ji tokia buvo. Ir to labiausiai nekentė. Kiek kartų ji bandė apsimesti "nemoteriška", šiek tiek ciniška, nejautria, laiminga dėl to, kad nusipirko naujus kvepalus. Ir jai pavykdavo. Ir labai lengvai. Ir niekas to nepastebėdavo. Ir tai buvo didžiosios jos pergalės, kuriomis džiaugdavosi viena, valgydama savo mėgstamiausią pienišką šokoladą su migdolais... Tokiomis džiugesio akimirkomis ji jausdavosi didvyre, nes įveikė save. "Aš įveikiau save!"- šie žodžiai teikė laimę, bet kartu ir šleikstulį. Tomis, dar retesnėmis, akimirkomis, kai tapdavo kažkuo, kuris griaudavo jos gyvenima, nekentė savęs, nekentė savo "antrojo" veido. Protas jai sakydavo: toks gyvenimas, reikia prisitaikyti, reikia kovoti, nes vienu smūgiu kažkas kitas parblokš tavo kūną. O siela ramiai sau žinojo, kad visa tai tik melas.

Nauji tapetai neatverčia naujo gyvenimo puslapio.
Naujas laiškas nesugražina seniai prarastos draugystės.
Tačiau ir nauja diena nereiškia kažko baisaus pradžią.

Ji tuo šventai tikėjo. Todėl virpančia širdimi keldavosi rytais iš lovos ir pakelta galva žengdavo į kitokį pasaulį. Kitokį ne todėl, kad skyrėsi nuo jos vidaus. Kitokį todėl, kad pasaulis labai greitai keičiasi. Tai kas vakar jai atrodė nepriimtina, šiandien buvo nuostabi pramoga. Tai, kas vakar pasauliui joje būdavo keista, šiandien atrodė kaip didžiausias atradimas.

Ji tikrai gyveno legvai. Ir laimingai. Nes tuo labai tikėjo.