Kažkas pavasariško

Vėstantis vakaras kalbina mano arbatą,
Ko gero... Pavasaris, atidengiantis veidą - -
Užmiršęs pasaulį sėdžiu po gęstančia Saule,
Sodo ramybė įgarsina uodo skridimą,
Žmonių nebelieka... Tik spalvotas, kvepiantis laukimas - -
Gamtos oazė cemento sacharoj - -
Maloniai žalias pumpuras vėl glosto man galvą
Danguj, po žvaigždėm - pirmieji žibintai,
Atsainus mostas poilsio minčiai - -
Laukimas...
Sodraus mėlynumo viltingas žvilgsnis - -
Rusenantis laužas apsės žemės paviršių,
Kol vieną rytą mes, žmonės, išgirsim
Pavasario šauksmą sultingą - -
Bet dabar - arbata ir raminantis laukimas...