rašyk.lt: Kūriniai / makalojus / Nuosavybė

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-20 20:02

maksas

aha, komentaras jau yra:)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-17 20:57

Kirvoboica

tvirtas meterialinis pagrindas - aukščiau visko... =)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-17 13:58

Bathos

O JĖZAU KIEK PRIRAŠIAU!!! :D

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-17 13:58

Bathos

Na, vakar labai reikalavai dar vieno komento. Ale paskui pradėjai grot gitara, tai AR GALĖJAU TOKIOMIS GYVYBEI PAVOJINGOMIS SĄLYGOMIS RAŠYTI KOMENTARUS TAVO KŪRYBAI???

O dabar jau kitaip.
Voila.
Nes dar ir minčių kilo.

Tai va.
Eilius yra lengvas.
Nedeklaratyvus.
Tas man itin patinka.
Neteigiantis pernelyg stipriai - tik spėjantis, tik užsimenantis, o gal leidžiantis suprasti.
Nuotaika klaikiai plati - čia gali tilpti ir liūdesys, ir meilumas, nerimas ir pasitenkinimas, švelni arogancija ir subtilaus humoro jausmo dozė.

Veiksmo vieta sąlyginai apibrėžta - sakykime, tai yra stebuklinė sfera, galbūt dievybių, galbūt gaivališkų gamtos dievų buveinė - Ostankino bokštų giraitė.
Itin originalu, sunku ką įdomesnio ir sugalvoti.
To įsimintinos architektūros, vizualiai lengvai atpažįstamo pastato dublikavimas - laisva ranka klonuojami vaizdai - kuria begalinės dinamikos, ir - kas keisčiausia - ramybės tandemo įspūdį. Atsikartojimo monumentalumas, ištisas į viršų kylančių (liepsnojančių?) bokštų fundamentas.
Man prieš akis iškart iškyla Magritte'as, belgų siurrealizmo pradininkas, žymiausias šios meninės krypties atstovas Šiaurės ir Vakarų Europoje. Ir jo paveikslas "Biurokratai". Galėsiu atsiųst mail'u, jei norėsi. Irgi - stogą lupantis žavesys, sukeliamas daugybės kostiumuotų vyrukų, identiškai vienodų, besileidžiančių iš dangaus. Kažkas paranormalaus, kaip ir tavajame eiliuje.
Taigi, erdvė apibrėžta, tačiau nereali - tai lyrinio herojaus, kalbančio pirmuoju asmeniu, sodas - "mano sodas", asmeninė estetizuotos, sukultūrintos gamtos ervė.
Šo reiškinio - sodo kaip simbolio - dualumas - laukinio (nesuvaldomo, neprognozuojamo) bei žmogiškojo (tvarkingo ir disciplinuoto) pradų simbiozė tarsi kalba apie viena kitą papildančias priešybes, In ir Jang, permainas pagal Dao, ir dar vienas Dievas težino ką. Chaoso, vešėjimo, žalumos įspraudimas į simetrijos rėmus, derliaus cikliškumą, rūšių klasifikaciją galėtų būti puikus abipusio poetinio ir filosofinio magnetizmo pavyzdys, kai tarpusavyje kontrastuojantys meniniai įvaizdžiai ne tik pagilina vienas kito įspūdį, bet ir sukelia antgamtiško tarpusavio ryšio iliuziją.
Savybinis asmeninis įvardis pabrėžia eilėraščio būties aiškumą, išbaigtumą, ir begalybę tuo pat metu - sodo priklausomybė poetiniam "aš" tarsi įgalina jį valdyti, tvarkyti ne vien jam realiai priklausančią vietą, bet ir laiką, gyvenimo virsmo scenarijų, veikėjų tekstus bei likimo šuolius.

Kūrinio laikas nėra tiksliai apibrėžtas - giraitė lygiai taip pat gali būti visžalė, kaip ir paprasta (na, nepaprasta vis tik - Ostankino bokštai - ne drebulės kokios, blyn). Minimas ruduo - "kiekviename (...) po (...) rudenį", tačiau čia sezono pavadinimas - ne tiek metų laiko determinizacija, o labiau - daiktas, reiškinys, dovana, tai, kas duodama, tai, kas esti kiekviename iš Ostankino bokštų. Galbūt taip autorius personifikavo liūdesį, gal tai - kažkokia asmeninė jo patirties alegorija, kuri iš tiesų tėra suprantama jam vienam, tačiau - kaip užuomina - kiekvienam nors gramą proto turinčiam skaitytojui gali kelti vis kitokių asociacijų.
O kuo didesnė plotmė paliekama individualiai skaitytojo interpretacijai, tuo kūrinys yra aukštesnės litaratūrinės kokybės.

Lyrinis herojus eilėraštyje nėra galutinai konkretizuotas - tai žmogus, to mistiško sodo savininkas. Kitas polius, kitas kūrinio simetrinės ašies galas - paukštis: tarsi įsikūnijimas to, kas gali išskristi, to, ką būtų gaila paleisti, to, ko netekti baisu ir skauda.
Paukštis - plasnojantis liūdesys.
Tylinti meilė.
Laisvės išraiška, tokia dažna visų kontinentų ir visų kultūrų tautosakoje ir meninėje literatūroje.
Paukštis yra tai, kas priklauso sodo savininkui, ar jis taip bent jau mano - paukštis ir yra nuosavybė.
Tačiau eilėraščio žmogaus santykis su juo - keistas, neįprastas, nežaidžiantis pagal tradicines taisykles.
Prisirišimas ir baimė jo netekti tokie gilūs ir tokie tikri, kad šeimininkas duoda "po aukščio baimę/ paukščiui..." - taip tarsi pratęsdamas paukščio buvimo kartu laiką, tarsi užsitikrindamas jo artumą, mažą gyvastį šalia.
"Kad neišskristų" - lyg pasiteisinimas, kodėl paukštis lesinamas aukščio baime, tačiau tai lengvai galėtų būti ir visiškai atskiras retorinis darinys - lyg prašymas Aukštybėms, lyg kreipimasis į niekur, gal tik tylus atodūsis, kai niekas negirdi - maldavimas lemčiai į ausį, "kad neišskristų".

Autorius, kaip ir dažnai savo kūryboje, ypač - pastarojoje, naudoja itin subtilius, išlaikytus įvaizdžius, nepiknaudžiauja žodžiu - priešingai, jo kūryba gaivališka mintimi, tačiau gana asketiška forma, ir, drįstu pastebėti, daug daugiau pasakyta tarp eilučių.

Kūrinys tiesioginio adresato lyg ir neturi, tai gali būti ir vidinis monologas, išspinduliuotas į tokį netikėtų formų, metamorfoziškų faktūrų pasaulį.
Be lyrinio herojaus ir paukščio, čia - kaip veikiantys personažai - dar egzistuoja ir princesės, tačiau jokio atviro dialogo ar fizinio kontakto užuomazgų nėra. Viskas arba nutylima, arba nevyksta. Jos, etnologinės karalaitės, dar labiau paryškina stebukliškumo motyvą kūrinyje, mistifikuoja šiuolaikinius urbanistinius elementus (Ostankino bokštus), taip pat švelniai asimiliuoja (o gal kaip tik pagilina) tokių amžinų, neišnykstančių dalykų kaip ruduo ar aukščio baimė, esamybę.

Priepuoliai šiame lyriniame minčių rinkinyje man imponuoja labiausiai. Sakyčiau, tai galėtų būti simbolis visko, kas nutinka netikėtai - gyvenimo posūkiai 180 laipsnių kampu, keičiamos mūzos, Žiemos sodų projektų tikslinimai, netikėtai šeštadienio paryčiais prašvitęs dangus, šampanas antradienio vakarą, Feng-Shui diagnozės, kolektyvinė poezija, meilė.lt. ;)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-15 10:34

Gucė

kam čia ruduo?
-)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-15 09:14

paNeDeiKa

kai buvo straipsnis, morisai, lietuvos ryte, kuomet varna susisuko technologišką lizdą - et pagalvoju - civilizuotesni visi lyg ir , taciau va kas dedasi , tai dedasi.. .

graziai sitas - pats sovietiškiausias iš visų, kuriuos skaiciau rašykuose

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-15 08:05

Bathos

Kadangi žinau, kas yra aukščio baimė... ir kad kartais geriau neišskristi... ir šiaip, kadangi paveikė mane šis tavo tvarinys kaip reta - už įvaizdžius, temą, plėtotę ir gelmę - pakšteliu penkissyk.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-14 22:22

dykuma

istiko priepuolis
pasigerejimo

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-14 20:52

Elnė

Miesto vaikas jaucia gamta(ar atvirksciai).
Tiki pasakom.
Aukscio baime pauksciui - noras nepaleisti, ikalint, uzrakint, "kad neisskristu".

Vertingas:)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2004-04-14 19:58