[Dar esu...]

Dar esu,
bet greit nebebūsiu
toj metaforoj,
tajam lange.
Išsigynęs nuo tuzino
musių,
gyvuliams paspęstoj
duobėje.

Nerandu aš nei durų,
nei rakto,
nei akmens kaip kad saulė
aštraus.
Tik lietus taip šventai
dar apšlaksto,
o po to lyg degtinė
apgaus.

Ir žiūriu vis aukštyn,
vis į paukštį,
ir pažvelgia kažkas
į mane.
O kasu su arbatiniu
šaukštu
vis ten pat ir vis sau –
duobėje.