Kareiviai ir laimė

Kai motina džiaudavo skalbinius
Mudu su tėvu eidavom meškerioti
Rūškanais veidais dalydavomės
Birią duoną ir gėralą
Priedo gaudavau antausių
Nepykau tik labai stengdavausi
Vardan gausybės rago, tėve
Praminiau jį dailininku
O save – pranašu

Grįžę rasdavom ją susivėlusią
Gėdos pilnom akim
Ir dulkinais skruostais. Ji
Paglostydavo mums galvas
Permatomomis rankomis
Ir imdavo niūniuoti
Prakeiktiesiems dievas žuvų neduoda
Išrausdavau kaip vėžys ir
Jos kelius apkabinęs pravirkdavau

Tėvas šaukdamas išlėkdavo pievon
Ilgai klūpodavo į dangų rankas iškėlęs
Paskui priskindavo pilnas saujas dobilų
Ir kaišydavo jais mano ir motinos plaukus

Po karo mūsų trobą pelenais paleido
Iškulniavau miestan laimės ieškoti
Moterys čia keistai išdavikiškai švarios
Dobilų pievos kažkur dingę
O ir žvejyba niekam nerūpi