Nemigos

Kinovario lašais užtemimo pradžia,
Nesibaik, kol gali, kai randai kaktoje –
Pusė mėnesio ir keliolika amžių nuo laužo
Ir tektoninio lūžio – pirštai dūžta,
Gi krenta žemyn atmosferos, gyviems -
Trys trumpi, trys ilgi, trys trumpi.
Tyli pauzėmis radijas, pulsas leidžia
Laivui laidais išsiūbuoti tarpines būsenas,
Apie tai, kaip nekenčia pasaulis per vidurį.
Vandenyno. Nebūtos istorijos,
Po vandeniu triukšmas –
Slidžios bangos krenta iš rankų –
Nebesurenku gyvių po Bruklino tiltu,
Išropoja žvaigždėm – salamandromis.
Dar pabūk. Atsidarom duris,
Dėžutes nuo konservų, jazzing off,
Išterliotais delnais, sukramtytomis nuorūkom,
Nesustok, jazzing off, kaip kaliausę,
Partrenktą kryžkelėj laivo, kiekvieną antradienį.
Nepabodo, dar trisdešimt kartų ir namo.
Atsistok. Iš aukščiau panašėja į nerštą. Lėtėja.
Pasivertusi autoikona, negyva salamandra spurda smėlyje
Apie tai, ko geriau nežinoti.