Du broliai

Iš visų pusių tryško nepaaiškinamas džiaugsmas. Džiaugsmas sunkėsi pro sienas į mano kambarį ir kaip medus varvėjo ant kūno. Limpanti džiaugsmo masė neleido keltis. Galėjau pagulėti. Dar penkias minutes! Kokios tai auksinės, saldžios kaip medus ir greitos minutės... Ankstų rytą... Žiemos. Kai lauke taip tamsu, lygiai kaip vakar vakare. Kaip gera taip gulėti ir stebėti, kaip džiaugsmo lašai tykšta ant mano rankų, širdies, plaukų.
  O išlipus iš lovos prie kojų pribėga, tarsi ištikimas šuo, šaltis. Jis lyžteli savo lediniu liežuviu mano kojų pirštų galiukus ir linksmai suviauksi. Kaip gera turėti mamos megztas vilnones kojines!
  Šiandien man gera! Mano siela šypsosi. Džiugi diena. Nes šiandien kažkieno gimtadienis. Kažkas gaus glėbį gėlių. Ir tos gėlės džiugins kiekvieną praeivį. Šypsena visus suartins ir visi susikibę rankom šoks aplink laužą. Keista. Mirusios gėlės kels žmonėms džiugesį...
  Kaip gražu stebėti skubančius žmones. Važiuojančias mašinas.  Praslystančias šviesas. Tavo veidu...
  Šiandien išgirsiu gražius žodžius...
  Mano akys.
  Kristãlinės akys.
  Ir reikia tik šypsotis.
  Sieloje...
  Kaip aplinkui gražu ir pilka!!!
  Troleibuse girdžiu dainą. Ją dainuoja maža mergytė. Aplinkiniai šypsosi. Jiems gera klausytis skaidriai žalio vaiko balso. Kaip angelo. Mergytės mama taip pat šypsosi. Kukliai. Ji teisinasi. Sako, kad jos mergytė kurčia... ir puola ją raminti...
  Išlipu. Stotelėje matau berniuką. Žydrom kaip pilkas rudens dangus akim. Šalia jo – mama, jos akys rudos, kaip rudeninė žolė. Jie bendrauja. Jų akys blizga medumi, o rankos skleidžia liepų kvapą. Berniuką vakar rado šeima. Dabar jis turi mamą, tėtį ir turbūt dar broliuką. Kur jo tikroji mama?
  Einu gatve. Gatvėje skamba muzika. Groja vaikinukas. Akordeonu. Jo pirštai kuria garsus. Jis šypsosi. Jam gera, kad jo kuriami muzikos garsai skverbiasi pro rūką į skubančių žmonių sielas. Kodėl jie nemato, kad jis laimingas? Dabar. Laimingas, nepaisant to, kad neturi kojos, dešinės...
  Matau moterį. Ji šoka. Ją pagavo berniuko sukurta muzika. Ji laiminga. Dabar. Nes vėliau neturės kur eiti. Ji neturi namų...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

  Kažkodėl žinau, kad vakare grįžus namo mano džiugesys jausis pavargęs. Jis nusiaus sunkius batus, įsisuks į šiltą antklodę. Truputėlį pyks ant manęs...
  Nes džiaugsmas turi brolį. Dvynį.
  Liūdesį...
  Šiandien vėl jų nepažinau.
  Supainiojau.
  Vėl...