B.K.

Tu nuėjai. Bet gėlės laukė,
Ir delsė už langų dieną,
Ir šilko klostėm švelniai plaukė
Nakties ramybė dyvina.

Ir, vakaro rūkams pakilus,
Žinau, kad vėl ateisi čia,
Kvepėdama lelijom Nilo,
Mane svaiginsi paslapčia.

Pažįstu rankų šių silpnumą
Ir kuždesį tą prie vandens,
Ir apvalių pečių blausumą,
Ir alpulį grakštaus liemens.

Bet vardas tavo - begalybė,
Ir slepia žvilgsnio sutema
Gyvatės neištikimybę,
Ir rangosi žaibai jame.

Paklusus žemiškajai tiesai,
Suprasti neįstengi tu,
Kokiam gi viešpačiui meldiesi,
Kokiu pakrikštyta krikštu.

Nežinanti savosios galios,
Įeik, pažvelk man į akis.
Tamsiu žvilgsniu kančios begalės
Nuplauk man širdį lyg vilnis.

Ir tyliai gyvate atslinki
Čionai vidunakčio rasa.
Aistringom lūpom užkankinki,
Pasmauk mane juoda kasa.

(Kai vėl sugrįši čia, B. K.)