Su paslaptimi maža

Nubudau po žydros nesamybės skliautu,
Begaliniam vidudieny vien liūdesys ir gėla,
Tarp griuvėsių tamsių dilgėlė geria saulę negyvą.
Tyla.

Kur tu atvedei, gyvastie mano, o Motin akla?
Ar į pragarą atsiminimų, kur mąsto žolė,
Kur net laiko gilus okeanas aklai tebeieško krantų.
Tyla.

O bedugnės aidai mane pakvieskit kalba nebylia!
Beprotybe, pamerki gėles geltonąsias į mano šulinį,
Kad praėjusios deinos bent sykį paliktų mane.
Tyla.

Tu, sutvėręs mane, tu, sužeidęs mane giliai,
Tu, kuriam alavijo bedugnių širdies kyla kvapas,
Tėve, Tėve, ar rasiu ramybę prie kojų tavų kruvinų.
Tyla.