Skilimas. Laukinių šunų gatvė.

Be judesio - kryžmai - alsuoja šnervės
begarsėj gatvėje laukinių priemiesčio šunų
devyni tūkstančiai iškandžiotų grandinių-
metalo šypsenom įkalt. Asfaltiniu žvynu.

Įelektrintos tylos garuojančiais motyvais
belytė tuštuma užstaugia paskutinę naktį-
lyg pilku kailiu nusišert ligi bespalvio kraujo.
Maskuoti uodegas. Ir laisve tyčiomis apakti.

Ir šungaudžiai lig smilkinių užbraukia
tris vektorius- kryptingą nekaltųjų baudą.
O šunys spraudžiasi į akmeninį bareljefą-
atbulomis. Pečiais ir iltim tyliai susiglaudę.

Nustoję lot mes asimetriškai suskylam
į šimtą „ne“ ir devyniolika „galbūt“.
Užmiršę būto laiko trajektorijos idilę
mes priešpriešiais kryžiuojamės [nebūt].

Aš prielaidom laukinius žingsnius išmatuoju.
Tiek klausimų galbūt iškęsiu. Užuojautos- nebe.
Aštuntąją savaitės dieną šuniškai laimingai
pakrikštysiu nuogų dantų iškandžiota duobe.

Tuščiose gatvėse išdraskiusi kartaus asfalto žievę
neglostytų šunų šventas procesijas viltim užloju-
ir rimsta siluetai. Tik uodegom nebyliai užsiplakti
dulkėtuos kailiuos mano laisvės šunys dar sapnuoja.








tyliai tyliai paskirsiu metalinei piewai