....kiekvienam savo

sunkiasi rasos saldžios iš medžių akių rytais ir su miglom besisupdamos bando pagirdyti ištroškusius. Bet ar jie savo ašarom sotūs.
Surenka, sukviečia prie keisto kvapo gėrimo nakties plaštakes ir drugius, šiaip nežymius svieto vabalėlius, ir girdo, girdo, girdo.... tauriuoju gėrimu, kaip medumi. Iš kur tas sūrumas...?
Ir kreivais veidais, raudonais skruostais, suglamžytais sparnais sukasi tirštame ore vabalaičiai... kaip musės kisieliuje... grimzta žemyn... permirkę, apsunkę...
Rytais ant lapų rasi daug šleivų pėdelių, išvirtusių iš striukų rūbelių pilvukų, girtų akių..... į sulą medžių vėlei paslapčiom godžiai žvelgiančių. Ir kaip ištrūkti iš to rato, kai jų gyvenimas toks trumpas...?, kai gyveni tik iki ryto...?


Drėgnom akim kas naktį žiogas vienas žiūri į mėnulį. Kitapus lelijomis sagstyto ežero jis mato svaigulį pasiklydusiųjų savyje... netikrume. Ir užsimerkia, kad tąjį vaizdą ištrintų lauk iš atminties. Juk gyvenimas tik iki ryto duotas ir mėnuo mėto jau rasas...


sūru..?