Kinematografija

Mano mama rūko. Mėgsta, vos pavasariui atšilus, išsinešti seną minkštą fotelį ir gauruotą pledą į balkoną, įsitaisyti pačioje saulėkaitoje ir pamažu, su pasimėgavimu, rūkyti. Paauglystėje stebėdavau ją ir žavėdavausi jos šešėliu, pilkuma gulančiu ant smėlio spalvos sienos. Kažkoks labai jau mistiškas atrodydavo mamos siluetas. Tarsi dviejų sluoksnių grafitas išpjaustytas tinke ant galinės sienos… Ir tas gyvas, judantis dūmas, kuris kilo srovele, o vėliau išsisklaidydavo ... primindamas garą, šaltą žiemos dieną sklindantį nuo kūno... debesis, lėtai slenkančius ir besimainančius, pavirstančius tai žvėrimis, tai paukščiais, miegančiosiomis gražuolėmis ar pabaisomis... tarsi kinematografijoje.
      Man atrodė, kad šešėlių spektaklis trukdavo ilgai. Rodos, amžinybę. Bet iš esmės jis trukdavo tik tiek, kiek užtrunka lėtai surūkyti vieną cigaretę.
      Kai dabar pagalvoju, - savotiškas tas jos rūkymas. Niekada jos nesu mačiusi rūkant kur nors kitur, tik čia – mūsų balkone. Tai panašu į slaptą susitarimą, suokalbį ar žaidimą...
      Visi iki  šiol  apie tai tyli. Net savitarpy apie šį jos pomėgį priimta nekalbėti. O jei kas iš pašalinių paklausia, ar pas mus kas nors rūko, nė nesusimąstę papurtome galvą. Kartais pajuokaujame, kad ir be to turime daugybę blogų įpročių, pakankamai trumpinančių gyvenimą... Na, štai aš, pavyzdžiui, mėgstu kavą, stiprią, juodą, saldoką... brolis dievina bulterjerų veislės šunis... sesuo eksperimentuoja su visa įmanoma ir neįmanoma kosmetika, tėtis myli mamą... o mama rūko… Bet mamos rūkymas nėra blogas įprotis. Tai, manyčiau, netgi ne įprotis… Tai, - kažkoks žiūrėjimas… kaip dūmai gyva srovele išsisklaido ore... Galvojimas apie ateitį, …planavimas... kažkas labai gryno....

      Iš  viršutinio balkono brolio berniukas mėto vandenines bombytes... Pripila į polietileninį  maišelį vandens, užriša ir paleidžia... Užriša nestipriai, kad trinktelėjęs maišelis atsirištų, bet nesprogtų… Taiko dažniausiai į aštrių pojūčių belaukiančius draugus arba katiną, kurį meiliai šaukia savo paties išgalvotu vardu, Plaukelis.
      Taigi, Plaukeli, katc katc katc! Pakviečia ir numeta bombytę… Plaukelis paprastai guli saulutėje po apatiniu balkonu. Ten jis turi mėgstamą vietelę ir, žinoma, labai nemėgsta vandens. Puf... ir vėl vandens lašai vaivorykšte sužiba ore.
    Namuose niekada niekas nebara brolio berniuko. Mes kenčiame visas jo išdaigas ir berniukiškus žaidimus. Mes manome, kad jis privalo žaisti linksmai ir triukšmingai. Bėgioti laiptais, pilstytis  vandeniu, mėtyti bombeles, neduoti ramybės Plaukeliui, išsigalvoti  keistų žaidimų, karstytis, šokinėti, šūkauti ir vadinti visus daiktus savo paties išgalvotais vardais.
      Mama sėdi apatiniame balkone. Rūko ir viską aplink mato bei girdi. Lyg ji būtų ne tik čia, o visur…tarsi kokia namų siela... bet taip ir yra…Štai ir dabar, kai bombelė nudrimba visai šalia jos, ji net nenustemba, o pakelia akis į viršutinį balkoną ir nusišypso brolio berniukui...
    Gera turėti didelį namą ir rūkančią mamą.

    P. S. Bet čia tik tarp mūsų.