Užupio naktis

Plaukia sodas tylioj mėnesienoj
vaizdai, įsiėdę akysna, nuteka skruostais
rasotoj žolėj raganių šokis sutrypia aušrą
pliktelėjęs mėnulis, stypsantis dugne, spokso
ant tiltelio sėdi nuskustas vaikas senio akim
kilk
lakštingalos dainą nutrauks baiminga varno giesmė
sutrešusią bažnytėlę dergia miegantys balandžiai
kilk
kalnas perauga į apipjaustytus medžius
gyvatės liežuvio gatvė nuves prie deginamo Jeshua pilvo
kilk
su rūsio malone ir vienuolio kaulais grįši upėn
sodas plauks tylioj mėnesienoj
rasotoj žolėj perkąsi ugnies gerklę
kraujas pažadina saulę kilti.