Kai dar nesirimavom

Aš su tavim tiesiog nesirimuoju –
skirtingi dažniai bijančiu ritmu,
ir debesys po porceliano kojom –
sudužę žingsniai trupančiu keliu,

„ant kelių“ dar skaudžiau, nei rimbo kirtis –
tavim kvėpuoju, rinkdamas natas,
aritmiškai kartodamas, kad skirtis
jau per vėlu, kai „requiem‘s for us“

atsiveja skardinį juoko ižą,
šokuojame, kikename tolyn,
ir skiriamės upe – ledu sugrįžę,
keliaujame perkusija, come in,

come on, tenai, kur juokas tirpdo ledą,
kur susilieja vietos ir laikai,
beskaitant šimtas pirmą vedą,
užsiliepsnoja ledas – tu sakai,

„my friend“, ir šiaušiasi būtasis laikas,
nutirpę liūtys laipioja krantu,
Orkestro Dirigentas, mus iškeitęs
į byrančias natas, išeina, tu

pasiveji mane, save palikęs –
žinai, kad nepabėgsim? Sutinku:
išjungiu magnetolą, mūsų rytas
ir taip jau skamba, grįžtame juoku.

Juokais išėję grįžtame kvatojimais –
kavos ir vėl nėra? Kartojamės...


2004-03-22, pirmadienis