Dievo moterys. Apie kaltės prigimtį

Versija I. Miego guolis.

Miego vidurnakčiais kartais taip būna.
Ima ir netikėtai išauga.
Iš baimės per daug įsitempia sunkių odinių knygų viršeliai ir dusliai pokšteli, iščiaudėdami apdulkėjusį rūką. Iš tingių raidžių išauga skaudžiai plonas moters profilis.
Klydinėjantys kontūrai nuslysta lentynų briaunomis, riešų ir kulkšnių siluetai išteka pro siaurą durų plyšį.
Kartais taip būna. Vienu grakščiu mostu ji įspraudžia laiko nuotrupas tarp prakaituotų besitrinančių sienų. Pabūsim truputį. Truputį be laiko.

Kalta be kaltės.
Palikusi baltas virtines angelų infantiliškais veidais. Iš ten, kur pavojinga vaikščioti išsižiojus- įkris netyčia dvasia kokia. Nekaltu pradėjimu apkaltinta būsi.
Drėgnom pilkom pėdom ilgesingas grindis išvaškuoja-

žaisim.

Baltieji mano. Kelia (i) s į priekį kvadratiškai. Ne. Ne pirmyn, o ratu.
Žvalgai pėstininkai nemiršta. Tik ritmingai kaukši languota lenta. Jie- minia. Jie ir nežiūri.
Tau juodieji liko. Paimsi?
Kaip ir tave paėmė neklausę, rankas maldom užlaužė. Tikėjimo pritvinkusias krūtis iščiulpė tasai, papilvėje guolį susisukęs, be kaltės pradėtas.
Juodos tavo karalienės, ir žirgai juodi. Glostyk jų tvirtus sprandus, siųsk ratu, tegu pakaustytom kanopom rausia žemę, tegu nutrypia dulkes nuo tavojo kapo.
Dievo moterie, blizgink šachmatines tikėjimo grindis, nuojautas užglaistydama, rūpestį palaidojus.

Žaidimas yra velniškai gerai. Tik kartkartėm dievus pražudo.
Garde juodajai karalienei. Manieji žvalgai juk eina iki galo, baltu krauju tavo guolį krikštydami.
Mes esam viena.
Tavo sūnaus krauju gyvos.
Taip kartais būna. Žiemos lygiadieniais.


(In) versija. Marijos žingsniais.

Skardinėmis palangėmis nemoku žengti tyliai.
Labiau patinka akmeninės. Kaip sunkūs karsto dangčiai, kaip puslapiai odinių knygų, kurių paviršiaus įtempimo sureguliuot dar neišmokau.
Sakau tau, tamsa laisvės neneša.
Kartą metuose žaidžiu aš laisvę, skausmingai sugirdytą po Dovydo žvaigžde.
Erškėčių vainiko niekad nenešiojus, kalta naiviu tikėjimu, kad lemta man didžių darbų nuveikti.
O juk garbė būt apraudotiems skirta tik išganytojams.

Kalta paklydimu prasmės.
Ten, kur beprasmybė celofanines viltis užšaldo.
Kalta buvimu.
Ten, kur nebūtis pirštus aplaižo. Ir nusijuokia, prasklęsdama virš manųjų žvalgų fronto linijos.
Kalta ieškojimu. Antrojo sūnaus, vis dar miegančio kažkur tarp įsčių ir tarp skrandžio.


Nekalta žingsniais.
Į šiukšliną pasaulį, apspjaudytomis sielomis blizginantį savo kvadratines grindis.
Į išdžiūvusį dangų, kur šitiek kartų mirusi buvau prismeigta ir vėl prikelta tam, kad, nutaisius elegantišką miną, šypsočiaus iš po pigių vitrinų stiklo, parduodama save eiliniam pakeleiviui.
Tarp gimusiųjų su nuodėme, nemokančiųjų eiti tyliai.
Pro senąjį guolį, kur ėdžios dar šiltos.


Tamsa laisvės neatneša.
Bet apsimeskim, kad šiąnakt žvaigždės matos.  Matysiu kelią.
Bus lengviau išeiti. Kaip pralaimėjusiajai. Kaip paklydusiajai tarp neklystančių.
Kaip žaidusiajai ten, kur tik dievai težaisti gali.

Cinkuotos skardos palangėmis išeit tyliau, nei
sielų skausmo briaunomis.


(Kontra) versija. Neužrašyta.

Pro josios paliktas odinių knygų skyles nardo šešėliai,
alsuojantys užmirštais Gabrieliaus atodūsiais.

Kartais taip būna.
Dvi sekundės prieš paleidžiant laiką.
Iš juodųjų žvalgų nesibaigiantį ėjimą žaidžiančių.
Ten, papilvėje, mesijo brolis.
Ima ir užauga.