Žmogysta lietuje

Tą naktį lijo. Ne krapnojo, ne purškė, o pylė kaip iš kibiro. Kas tik galėjo, kas tik turėjo kur - visi slėpėsi. Kas namuose, kas pas draugus, o kas netgi pas nepažįstamus žmones.
      Keista, kad toks šiltas pavasarinis lietus sugebėjo parginti visus namo. Žiūrint iš lauko, vaizdas turėjo būt tikrai nuostabus - aplink tamsu, o kiekviename langutyje žybsi šviesa... Gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios.
    Deja, suklydau. Staiga iš už kampo išlindo pilka žmogysta. Ji ėjo lėtai, neskubėdama, buvo susikūprinusi bei susimąsčiusi. Atrodė, lietus jai nė motais. Bet... ji pakėlė galvą į viršų, tarsi norėdama išvysti tuos niekadėjus lietaus lašus, kurie neleido jai ramiai žingsniuoti gatve. Tačiau kažkodėl jos veide atsispindėjo šypsena, tarsi ji džiaugėsi prapliupusiu lietumi. Pamažu ji nusiavė batus ir pradėjo suktis lietuje.
    Ta žmogysta sukėlė susidomėjimą manyje, todėl stebėjau ją. Po kažkiek laiko, tarsi užkrėsta jos nuotaika, nusprendžiau, išeiti laukan ir pabraidžioti po balas.
    Tačiau savo nuostabai, pravėrus laiptinės duris jos nebemačiau. Apsidairiau, keista, atrodo, jos niekad čia ir nebūta.
      Tik dabar pajutau, koks šiltas lietus, pasidarė net labai smagu stovėti jame. Tarsi viskas, kas per tiek metų sukaupta savyje - visas pyktis, visas liūdesys, nuvarva kartu su lietaus lašais. Dabar supratau, ką jautė ta žmogysta, pradedu išgirsti lietaus melodiją, kuri po truputį garsėja. Ji tokia lengva... norisi suktis.... aš sukuosi...
      Bet.. staiga prabyla mano proto balsas, net neprabyla, o pradeda rėkti: "Pagalvok, kaip tu atrodai, ką pagalvos kaimynai! Raminkis! ". Pirmą kartą nusispjoviau į savo protą ir toliau sukausi lietuje.
      Nežinau, kiek prabėgo laiko, tačiau lietus rimo, melodija tilo ir supratau, jog jau laikas ir man būtų grįžt namo, juk, po galais, ryt pirma pamoka - kontras...
                                          *******
      Ryte atsikėlus nesusivokiau - sapnas ar realybė? Pažvelgus pro langą pamačiau šviečiančią saulę, taigi deja, tai tebuvo sapnas... Tačiau nuėjus į vonią pamačiau džiūstančius drabužius... Realybė? Žmogysta, lietus, kažkas, kas išlaisvino mano sielą, mano prigimtį iš proto gniaužtų buvo tikra? Išlaisvino... laisvė...
      Nežinia kodėl, bet tądien jaučiausi laimingiausia pasaulyje...