Tu dar tiki

Tu dar tiki, kad žemė be ribų,
Kad karalaičiai pasakų – tik žavūs,
Kad netrupa, neskyla, kad ledu
Praeisi netgi jam įsilingavus.

Tu dar tiki, kad obuoliai obels,
Kuri seniai po tavo langu verkia.
Tiki ir tuo, kad  niekada negels,
Ir išgyvens viens kito nepasmerkę.

Tu dar tiki, kad šuliniai neseks,
O upės – niekada į kitą vagą...
Tikėk. Gal to  tikėjimo užteks,
Užčiuopus ir nenatūralią seką.

Tu taip tiki, kad šniokščiantis krioklys
Užpildo savimi kiekvieną terpę...
Kad  paprasta lazda – tik pagalys
Tu netiki, bet ja sudavus  -  verkia...