Dvirankiu jambu

Dvirankiu jambu parašiau eiles
prie stalo popierių kaire prispaudęs
mėginsiu joms padėti išgyventi
tarp alkanų batonų meilės nepadžiauti
nesupaprastinti lig cento rankos paspaudimo
ir draugui už pagalbą nedėkoti,
nes tikrą draugą taip gali pažeminti...

Ir žengė eilės „kairę, kairę“
nuo šitų žingsnių dumblo sienos skilo
o žodžiai veržėsi nuogom arterijom
ir ėjo į svečius pas mylimus
ir beldės į duris pažįstamiems
už skverno tampė nesuprantančius
o kai kurie negimę mirė.

Matau, kaip tavo akyse užgimsta žodžiai
bet bijo mano širdyje paklysti
lyg priekaištas, kad aš esu granitas
nebūki nusisukus tyliai
ateik švinu arba gurkšniu vandens
ir neišvengiamai artėk kaip rytas...
Kalbėk. Nebūsiu vakaras.
Sakyk ir būsi išklausyta.