išdavė lietus

Sėdėjau ant žemės. Laukiau, kol baloje pasirodys padangė, tačiau vanduo niekaip nenustojo raibuliuoti. Pamažu ryškėjo vaizdas: atrodė, mačiau vaivorykštę. Grožėjausi. Staiga net pati to nepajutusi baloje pradėjau matyti vis didėjantį savo lūpų atvaizdą.
Vanduo susidrumstė.
Pasipiktinau.
Pakėlusi akis į viršu radau Tave - tiesiantį sudrėkusius delnus į apačią. Prašei, kad grįžčiau. Nieko neatsakiau.
Virpančiomis blakstienomis bėgau per lietų. Beveik neliesdama asfalto. Kojas buvo, tiesiog, sunku atplėšti nuo dangaus.
Ir kai galų gale išdrįsau atsisukti,
TAVĘS NEBEBUVO.
Sutrikau.

juk
Niekada nieko nedavei
nieko ir neėmei
Niekada neverkei,
o ir šypsotis nemokėjai
niekada negimei, aš tave tiesiog sukūriau
Ir tik dabar, tai suvokusi jaučiuosi išduota.
ir tik dabar supratau
TU BIJOJAI MIRTIES