Riebiai.

Sėdžiu ant šakos.
Pjaunu šaką.
Stovi apačioje.
Lauki kol nukrisiu.
Niekada nieko nedaviau, neturėjau ką. Juk nieko negavau.. O tu vis tiek norėjai kažką imti. Nors viskas, ką manai gavęs ir viskas, ką dar gausi tėra didžiulė juoda skylė, kiekvienąkart vis daugiau tavęs prarijanti ir panaudojanti savais tikslais [kažkam atiduodanti]. Ir netgi viskas, ką manai praradęs ir viskas, ka tikiesi atrasti iš naujo niekada nebegrįš - tai jau priklauso kitiems.
O jei žinotum, koks iš tikrųjų esi vienas, suprastum, kad tai, ką jauti dabar yra laimė, ne vienatvė. Juk visada pats sugalvoji kitų žmonių jausmus tau. [kažkodėl ir jų tau per mažai, bet ar iš tikrųjų turi nors pusę tiek? ]
Beveik nupjoviau.
Pasitraukei.
Žinai, tu net baisiau už giljotiną - tu palieki viltį. Visgi kaskart ją atimi, o pėdsakai lieka. Vos tik juos nuplauna jau atrodytų paskutinė banga - ekrane vėl pasirodo valiūkiškas tavo šypsnis, vėl prabėgi pakrante.
Pjūklas nukrito žemyn
ir šoktelėjo tramplynu aukštyn
tavo duobutėmis skruostuose.
Šypsojaisi.

Riebiai nusispjoviau
[Iš apačios į viršų jau]