Vieno filologo istorija (su komentarais)

Įsivaizduokime personažą; tegul tai būna maždaug dvidešimt penkerių metų vyras, tiksliau pasakius, peraugęs paauglys mėnesį nevalytais storais akinių stiklais. Tarkime, kad seniai seniai jis susižavėjo klasikinėmis kalbomis ir stojo jas studijuoti, taigi pasirinko sunkią bei neperspektyvią specialybę, nors ir puikiai išlaikė abitūros egzaminus. Suprantama, vėliau kalbos įsiėdė jam iki gyvo kaulo, bet mesti studijas ir bandyti iš naujo šis personažas nesiryžo; baigęs bakalaurą, stojo į magistrantūrą, bet tik todėl, kad vengė dirbti; tiesa, antrame magistrantūros kurse vis dėlto gavo ieškotis darbo - mirtinai susiėdęs su tėvais atsisakė jų paramos, o iš stipendijos pragyventi negalėjo.

Tarkim, kad kurso draugams pasistengus jis įsitaisė vienoje Vilniaus mokykloje etikos bei lotynų kalbos mokytoju. Tada galėsime įsivaizduoti jį kartą per savaitę žygiuojant į mokyklą, visada pėsčią, tam tikslui vis dėlto išlygintas kelnes, nuo labai ankstyvo pavasario atlapą striukę, portfelį, pirštines; cigaretę (tegul dirbdamas mokykloje jis bus vėl pradėjęs rūkyti). Pamokas jis ves pustuštei klasei; lotynų kalbą dėstys pavyzdingai, tačiau sausai, o per etiką nesėkmingai bandys atrasti bendrą kalbą su abejingais mokiniais, tikėsis patraukti juos tariamai aktualiomis temomis ir nenatūraliai jo lūpose skambančiais paauglių slengo žodžiais. Kelios merginos - abi vienuoliktokės - vis dėlto kurį laiką žvilgčios į jį drėgnomis akimis, bet vėliau nustos.

Tegul mokykla jį alina; tegul net sau jis neprisipažįsta, kad nebesusidoroja; tegul nebegalėdamas tęsti magistro darbo apie Homero asmenybės teorijų kaitą istorijos bėgyje, jis imasi skaityti kas papuls; tegul leidžia sau tinginiauti. Vargu ar jau tapęs užkietėjusiu filologu žmogus galėtų lyg niekur nieko čiupti Agatą Kristi, Kiolą ar bent jau Bariko. Deja; ant jo stalo Hesė ir Prustas, Derida ir "Bhagavatgita". Prie nieko jis ilgam neprisėda, jo dėmesys išblaškytas, į skaitomus ar bent per televiziją rodomus dalykus jis tai reaguoja pernelyg aistringai, tai vėl skaito tik iš pareigos, visiškai abejingas, apatiškas. Užtat mokiniai ima jį priimti, paklausti ar nepaklausti kalba, į etikos pamokas ateina pasirengę; deja, mokytojas šios permainos nepastebi.

Kovodamas su savo apatija, įjunksta į kavą, dėl to sutrinka miegas, užeina galvos skausmai. Nepaisant to, ilgainiui jis pajunta baisų energijos antplūdį: dabar jis jau bėgioja laiptais aukštyn, flirtuoja su kontroliere autobuse, per pamokas rėžia kalbas ir vaikšto su ausinuku. Ir neregėtu greičiu skaito. Magistro darbas lieka neliestas. Tris kartus iš eilės praleidžia vienintelę savaitėje paskaitą. Paskambina kurso draugė, teiraujasi, kaip sekasi; jis kviečia ją į kiną, deklamuoja ekspromtu suręgztą Euripido parodiją, o paklaustas, kaip sekasi rašyti darbą (juk artėja terminai) rėžia kalbą apie tai, kaip nukenčia protas, priverstas spręsti nereikšmingus klausimus. Kursiokė padeda ragelį. Jis isteriškai krizena, ir paskubomis išsiruošia pasivaikščioti. Grįžta apie antrą nakties, vadinasi, kažkur mieste praklaidžiojo bent keturias valandas.

Apsisprendžia dirbti. Vienaip ar kitaip, jis vis dėlto esąs mokslininkas, taigi turėtų imtis straipsnių, eseistikos ar kažko panašaus; ačiau ne nereikšmingų problemų, ne citatų prikaišiotų postmodernistinių paistalų, ne šuniško filologinio šniukštinėjimo po Platono vidurius. Ne.  Dabar jam ima atrodyti, kad jis prisigavo prie kažko tikro, dar nesuformuluotos, jokio pavidalo dar neturinčios minties, gal veikiau teisingo santykio su kiekviena galima mintimi, - ir jei tik jis atsiduos, leisis nešamas ten, kurlink bėga jo mintys, galės išsinešti kėdę į tuščią sankryžą ir sėdėti, nieko nebedaryti, tik sėdėti ir klausytis tolimų šviesoforų spygčiojimo, nes tada jis žinos, jis žinos, visa bus atlyginta, visa bus pasibaigę. Čia belieka pridurti, kad vis dažniau jis užmigdavo sėdėdamas prie televizoriaus, vis dažniau nuskambėjus skambučiui iš pamokos, vos paliovus kalbėti ant jo nukrisdavo sunkus, salsvas nuovargis.

Kažkas turėjo patraukti jo dėmesį, užvesti jį ant kelio, įgalinti jį pajusti atsakymą pirštais ir diafragma, - argi ne taip nutinka? Ir kuo absurdiškesnis, kuo kvailesnis atsakymas, kuo mažiau pagrįstas, kuo labiau prasilenkiantis su sveiku protu, tuo smarkiau virpteli diafragma. Per etikos pamoką jis pagavo save karts nuo karto vis sekant akimis vieną savo mokinių; regis, ji taipogi tai juto - juk, pradžioje tyli ir lyg nesusikaupusi, vėliau ji pati ėmė veržtis kalbėti, nukirsdavo mokytojo atsakymus, atsakinėdavo į retorinius klausimus, žodžiu - dalyvavo. Tai buvo viena tų merginų, kurios ryte surija Umberto Eko (arba bent jau Kiolą), kurios nepraleidžia progos pareikšti, kad po Heidegerio (ar ko ten?) nebegalima kalbėti apie Būtį ar Tiesą; šiek tiek pasipūtusi, visada viena, įžūliai romių akių. Jis nė pats nepajuto, kaip ėmė kalbėti būtent jai; ir štai jis gaudo ją už žodžių, tyčia rodo, kame ir kodėl ji klysta, o jai nutilus ima aptakiai, bet suprantamai tyčiotis iš tų, kuriems pakanka kvailumo sutikti su nuomone, kurią kitais žodžiais prieš kelias minutes išsakė būtent ji. Štai ji kalba, ji pereina į kontrapuolimą, jis meta šaižią repliką, kelia balsą, ji pravirksta, klasėje šurmulys, jis kalba, skambutis, - ir viskas lyg sulėtėja, lipnūs, žemi baubiantys garsai ritasi pro jo ausis, nebylios, lėtos tame triukšme juda mokinių figūros. Jis supranta. Žino, žino kaip niekada anksčiau. Maloni tuštuma kvirba jo viduriuose, ir viena vienintelė mintis protarpiais skimbčioja vesdama pirmyn, vien tik pirmyn.

Jis paskubomis išeina, pasakęs, kad tą dieną lotynų kalbos nebus.

Namo pareina paskubomis, genamas lengvo galvos svaigimo. Jis jau žino; ne, dar ne laikas sėdėti vidury sankryžos, bet mirtinai reikia valandėlės atokvėpio, kad mintys susigulėtų, kad jo žinojimas subręstų, kad jau galėtų būti patvirtintas veiksmu. Mokytojas drybso fotelyje, kartkartėmis spoksodamas į vieną ar kitą knygų lentyną. Daugelį savo turimų knygų jis yra skaitęs; tačiau tik dabar, sekdamas užrašus ant nugarėlių, jis žino jų prasmę. Puikiosios Ovidijaus "Metamorfozės", vien žlugimas po žlugimo. "Iliada": atsakymas skerdynėmis į skerdynes, įsakmus reikalavimas užmušti Hektorą būtent todėl, kad žūsi pats, ir mirtį į kairę ir dešinę sėjantys dievų apsėsti herojai. "Procesas". Aukso obuolio legenda. Biblija. "Faustas". Sutriuškinta Margarita eina į pragarą, kad patektų į dangų. Kierkegoras: absurdo aktas, žmogžudystė kaip spraga tikrovėje.

Kitą rytą jis eina į tėvų namus; žino, kad ten dabar bus tik sesuo. Pasako, kad nori palaukti grįžtančių tėvų, kad galbūt pagaliau su jais susitaikys. Žino ir kodą seifo, kuriame - pistoletas.

Įleistas paskubomis jį paima, pro vonios kambario duris taikosi į triūsiančią seserį.

Atlaužia gaiduką; nešauna; trenkęs laukujėmis durimis išeina.

Jis paprasčiausiai suprato, jog būtina, būtina, būtina bėgti ir šaudyti, nieko už savęs nepalikti, vietoj savęs tepalikti spragą, veiksmą be jokio motyvo. Dabar jis išeis į centrinę gatvę ir šaudys be jokio tikslo, nes tikslas suterštų tobulą veiksmo grynumą. Jis paprasčiausiai nubildėjo laiptinės laiptais ir išbėgo į kiemą; dabar jis centre, ir visos įmanomos akys žiūri į jį, ir vien tik į jį atsigręžė visos rampos...

*          *          *

- Užteks! Užteks, labai ačiū, Valiau, - riktelėjo Prologas.

Valius paėjėjo už rampos, ir padėjo pistoletą ant elektrinės krosnelės. Kažkieno rankos išardė ir paguldė kiemą, nuvilko šalin mašinas; atsisėdus ant scenos krašto buvusi personažo sesuo godžiai užsirūkė.

Prologas išėjo į sceną. Čia derėtų pažymėti, jog Prologas - tai maždaug dvidešimt penkerių metų mergina tamsiais ir tiesiais, į uodegą surištais plaukais; ji dėvi juodą dalykinį kostiumėlį; ji įeina rūkydama, ir toliau ji dar prisidegs vieną ar dvi cigaretes paeiliui.

- Gerbiamieji, - tarė Prologas. - Jums galbūt įdomu, kas tik ką įvyko prieš jūsų akis; na o aš čia esu būtent tam, kad šita prasme jus apšviesčiau. Mūsų laikais iš istorinės būtinybės sąvokos skausmingai išsityčiota, ir ne paskutiniai to kaltininkai - tie, kurie stengiasi bet kokia kaina apsaugoti esamas institucijas savo pačių, ir savo šeimų, savo turto paveldėtojų gerovei. Tačiau žmogus negali deramai įsilieti į konvencijų pynę, kurią tik savo gerovei surentė šio pasaulio vorai. Yra priešingai - jo instinktai stengiasi išardyti prigimčiai priešingą, ant melo statomą tvarką. Ir jūs, kurie klausotės - jūs taipogi tik diversantai; jūs kalbate, savo lūpom išnešiojate nuosprendį šiai visuomenei: išardyti. Jūs ir ardote ją, jūs drebinate ją kiekvienu veiksmu ar nuo veiksmo susilaikydami. Bet tik patys drąsiausi, bei neturitys ką prarasti, bei tie, kurie neatlaikė, kuriems pavažiavo stogas - tik tokie šiandien išeina į gatves, tik tokie imasi ginklu pasipriešinti esamai tvarkai. Nusikaltėliai? Taip. Bet tokie juk prisiima jūsų kaltę, jūsų kaltę dėl to, kad nedrįstate imti ginklo ir eiti į gatvę. Ir šios visuomenės konvulsijos tęsis tol, kol drąsiųjų nebus pakankamai, kad minia atiduotų gaisrui universitetą ir parlamentą, bankus ir kazino. Esama tvarka jus sukūrė; ir kaip tik iš jos jūs nuolat gaunate būtį ir tapatumą. Taigi tataigi: iš jos ir ta graužatis, kuri niekada nepaleidžia jūsų, netgi tada, kai esat laimingi. Taigi. Ir vien tiktai pasirinkę ginkluotą tvarkos atmetimą, jūs taipogi išeisit už savęs, ir atsitokėsit, ir surasit save, ir raudosit save atradę, ir prieš jus išsilies ta Visuotinės Dvasios ateities viešpatijos taurė, iš kurios, gerbiamoji publika, jai putoja jos begalybė.

- Baigei? - tarė Valius. - Pervargau aš nuo tos pompastikos. Jazau Jazau.

- Nevaryk, - pro nosį išpūsdama dūmus tarė Prologas.