Nevykusiai pavyko

Amžiams verksniais likom...
Išlenkę savo kupras į praeitį
mosavom laukams,
palikdami
tik tuščio lagamino kvapą...
ir ramiau
buvo...
Mūsų rankom susikabinus rimtis
ilgai aiškino,
kaip reikia loti, o mes vistiek
mirėm-
bailiai buvom...
Ieškodami sužeistų paukščių
ir patys jų balsais klykę
galvojom-atrasim vienas kitą
tuščiai gaišom...
Laikai nuskriejo vėju
ir laukus akim apsikabinę
grįžom... juk ne veltui ėjom...