Kai blėsta išnaktės žvaigždėtos
Ir išaušriai migloti bunda,
Jaučiu, kaip dievo mintys lėtos
Medžius su dangumi sujungia.
Medžių malda – tai jų ošimas,
Tarsi gražiausia sutartinė,-
Meilės dausoms išpažinimas
Už šventąjį Būties buvimą.
To prakilnumo nepasiekęs
Ir neišmokęs to ošimo
Žmogus - mažytis piktas niekas
Praranda didį pašaukimą.
Ir tampa jo darbai niekingi
Iš skaudžiai žmogiškos vienatvės
Be dieviškojo įkvėpimo,
Be pajautos ir be pilnatvės.
Kai blėsta išnaktės žvaigždėtos
Ir išaušriai migloti bunda,
Meldžiu: te dievo mintys lėtos
Ir žmogų su dangum sujungia.
I.D.
2002 06 29