Kaktusas

  Vienišas kaktusas gailiai verkė,
  Sėdėdamas niūrioje palangėje.
  Senas vazonas, nuskilusias kraštais,
  Spaudė kaktuso šaknis, neleisdamas jam augti.
  Ant palangės mėtėsi kadaise numestos nuorūkos,
  Kurios paliktos vienos be ugnies užgeso.
  Stora musė, pasmeigta ant vieno kaktuso spyglio
  Šiurpiai kabojo sudžiūvusi.
  Kaktusui buvo baugu.
  Naktį jam vaidenos tamsūs šešėliai.
  Sienoje kabėjo spintelė, ant kurios kruopščiai
  Prižiūrimos augo lepios gėlės.
  Kaktusas prašėsi pas jas, jis pasiutiškai nekentė vienatvės.
  Gėlės jam sakė, kad jis netinkamas.
  Bet viltis buvo. Kaktusui reikėjo užsiauginti žiedą,
  Tokį žiedą, kuris trauktų savo spalvomis ir banalybe.
  Ilgus mėnesius bandęs, kaktusas
  Pagaliau pasiekė savo tikslą.
  Ryt jo žiedas turėjo išsiskleisti, jau ryt...
  Raudonplaukis vaikėzas, vedamas pažinimo džiaugsmo,
  Nulaužė kaktuso žiedą ir paskandino jį unitaze.
  Užkluptas gilios depresijos ir skausmo kaktusas nudžiūvo.
  (Nuo spyntelės girdėjosi pašaipus juokas)