Šaltos moters vertę supratus

Miško dvasioms nuo stepių atpūtus,
Buvo, dairosi piemenys,
Lyg stebuklo, lyg apžavo laukia.
Ausin nuo ausies rylom šnabžda,
Kad iš šiaurės raganiai
Šieno vežimuose
Debesis dardina,
Šventą paslaptį girion gabena.

Ir toks pūkas voratinklių šilko
Nuo medžių viršūnių
Velniažodžiais varva,
Sniego kepurėn subyra.

O vyrai vorom, vorom
Be miego, be trupinio traukia,
Sunkiais batais
Pėdas išgludina,
Tylą žingsniais išraižo.

Ir štai jis.

Štai jis klaupias, suima saują,
Trina tarp rankų,
Šiaurės drobių baltumo prikimšęs.
Prasižios,
Ir įkris koks velniažodis.

Ir pabus tada toji,
Akibluokstėm vėjus šiūruojanti
Siauraakė jakutė
Smėlio pilkumo lūpom.
Marcipano drambliukų krepšiu
Pamosuos ir vežiman įsėdus
Nė nemirktels: "Važiuok!"

Suprask:
Šalta moteris.

-------------------------------------------------- ---

Ir parsivežė jąją namo
Siauraakę jakutę
Tą šiaurinę,
Tą, kur verpt nemokėjo.

Miesto žmonės, žado netekę,
Kas botagais, kas rykštėm
Žodžiavo,
Kas dantis sukandęs tylėjo, bet
Visi, visi pavydėjo
Jakutės, šiaurietės.

O toji, skrynią išskleidus,
Šilkais kertes išdabino,
Išmėtė pagalvėm kampus
Ir keisčiausiom žolėm
Molio indus užmėčius, 
Prisikimšo raudonmedžio pypkę,
Pakrutino lūpkampį:
"Pridek", - dusliai sumurmėjo.

Suprask:
Šalta moteris.

Jis žinojo: pas kitus
Šiltos moterys patalą kloja.
Tos, kur šaukštus virale mirko,
Kur vaikus lopšiuos supa.
Smuklėje buvo girdėjęs:
Šiltos moterys viską
Po keturis kartus pakartoja
Ir dar penktą pirštu pagrūmojusios
Nosinėm skriaudą nušluosto.
Šiltos moterys, sako,
Kojas prijuostėse slepia,
Į skaras kasas suvynioja.

O jakutė, toji šiaurinė,
Kailinėm šlepetėm
Po namus šliurinėja
Ir prie tųjų šlepečių
Varpelius prisirišus
Dieną naktį tylą užskimbčioja.

Ir kortuoja,
Kaip ji kortuoja...
Vis mėto po damą, po būgnų dviakę,
Pasiansą ant kelių dėlioja.
Būna, vėjas pro plyšį įsisuka,
Nupučia pusę kaladės,
O ji atsistoja,
Suploja delnais
Ir pratrūksta juoku.
Ta jakutė,
Toji šiaurinė...

-------------------------------------------------- -----

Bet pavasariui slenkstį perlipus
Panoro ir jis šiltos moteries.
Turėjo gi šaltą, jakutę, šiaurietę.
Iš raganių vežimų slapčia išviliotą.

Ir kokia, o kokia toji buvo,
Kokį grožį veiduosna nešiojo...
Bet nusprendė gi jis
Klasta savo moterį šildysiąs.

Ir pro vakaro dūmą
Kojūgalin basas įslinkęs
Pėdą suspaudė,
Susigrūdo nykštį burnon,
Pūtimu manė ugnį įskiepysiąs.

Galvojo, pabus,
O šalia - šilta moteris.

Ir nakties audekluos
Šventą viltį išaudęs,
Miego vijom laiką užsukęs
Laukimu užsiklojo
Sapnais uždūmavo. 

Ir prabudo.
Ir žiūri - nėra moters.
Nebėra jakutės, šiaurietės.
Vien bala ant grindų
Smėlio pilkumo palikus.

Įmerkė smilių
Ir jaučia - šilta.

Suprato ištirpdęs
Jakutę, šiaurietę.
Sukando dantis,
Ir kumščius surakinęs
Tamsiu gedulu skausmą užtraukė.

--------------------------------------------------

O smuklėje jojo vis klausė:
"Kur saviškę padėjai?
Tai buvo moteris...
Tokį grožį nešiojo.
Tai ne mūsų
Bobos praskydę.

Taviškė, vyruti,
Jakutė šiaurinė,
Tai Ledinė moteris buvo."

Kryžių damą kišenėj užvertęs
Šaltos moters vertę suprato.
Ir išėjo į girią,
Lyg stebuklo, lyg apžavo laukti

Tos jakutės, tosios šiaurinės.