kaktusų pievos pasaka

Septynias valandas septynis vakarus einu pasitikti sliekų lietaus... trypti sutrypti apsivyti apie kaklą tavęs neklausiant išmesti nuotraukas rytinio troškulio... tavo artumas mano
    šiukšlių
          maiše tupi driežas ir laukia istorinio posūkio. Nutraukiu nutrauktą uodegą. Toks jis mielesnis. Praradęs orientaciją distancijos neįveiktam ritme...


  Sėdžiu kaktusų pievoj... čia niekas nieko neieško... tavo žalias

paukštis grąžina mane atgal, - uždaras ratas ir... stigmos, kurių

nebūna.

  - Nusisuk! 

      Nes geidžiu tavo smerkiančio žvilgsnio... nes trokštu tavo rankų,

kurių nepamenu. Pasek dar vieną paranojiko pasaką. Nes žodžiai

per daug ištįsę praranda tikrąją prasmę.

  Savęs išdavystė dar nereiškia sulaužyto pažado... Nemokėjimas 

atsiprašyt, - galbūt. Nes tavo akys - jų buvo per daug.

  Tavo naktys - per trumpos...

      ir sienos per aukštos, jų peržengt nepajėgiau... Nebijok, čia tik

žvilgsnis atgal per save - į tave, o gal tik į save...

      išpažintis?
 
  - Ne... tik vieno žalio vakaro istorija.

  O toj pievoj vaikšto mūsų svajonės. Tik eik ten vienas... ir žiūrėk

tarp kaktusų. Jos belaikės, bekvapės - tačiau spalvotos... Nes stovint

prie purvinų indų visuomet yra pasirinkimas... tačiau visuomet

neteisingas... Nes mes potencialios klaidos... Užsimerk... kai pajusi,

kad laikas išeit...

  Tai neveikia?

  Deja, pernelyg greitai keičiasi slaptažodžiai... lovos... naktys... 

miestai... vardai... - kūnas lieka toks pat (materialus ir besielis) aš jį

randu - jis mane randa visuomet tarp kaktusų... Tada jie verkia... o

man taip norisi isteriškai juoktis... nes jie apgailėtini... iškreipti...

epizodiški... bet valdantys - tereikia užmerkt akis,
   
    <kai kas nors tavęs geidžia,
 
        bučiuoja,
 
            pasiima,
 
              myli...
 
    o tau taip geliančiai, įprastai, bet raminančiai šalta... > ir sekti

pasaką...


Septynias valandas septynis vakarus einu pasitikti sliekų lietaus... trypti sutrypti apsivyti apie kaklą tavęs neklausiant išmesti nuotraukas rytinio troškulio... tavo artumas mano
    šiukšlių
          maiše tupi driežas ir laukia istorinio posūkio. Nutraukiu nutrauktą uodegą. Toks jis mielesnis. Praradęs orientaciją distancijos neįveiktam ritme...