Kontrastas

Juoda

  Galbūt ne juoda naktis yra skirta išryškinti žvaigždes, o žvaigždės skirtos išryškinti juodą naktį…
 
    Stebėdamas tamsų bežvaigždį žiemos dangų tu supratai kur priklausai – tu vienas tų juodai pilkų naktinių debesų, kurių niekas nemato, tačiau jie uždengia mėnulį. Tai supratęs tu atsiplėšei nuo žemės ir tuoj pat vėl į ją sugrįžai - aukščiau bambos neiššoksi, teks skrist. Išsiauginai juodus sparnus ir nė nenuvalęs nuo jų kraujo pakilai į dangų. Įsižiebęs "inferno" ugnį savo akyse nuskridai keršyt… Išpjovęs širdies likučius Dievui ėmeisi visų baltasparnių angelų…
  Ir ryto dangus nusidažė raudonai. Žiemą tokį rytą matyti neįprasta, bet niekas neatkreipė dėmesio, raudona, tai raudona… Į dangų pakilo juodvarnis, o ryškus fonas dar labiau pabrėžė jo juodų plunksnų spindesį. Nakties triukšmas pamažu užsipildė tuščia dienos tyla.
  Tada tu paskutinį kartą klauseisi žvaigždžių…

                                                                Balta

  Be mirties nejaustum gyvenimo…

  Lyžteli druskos, kad po to pajustum visą šokolado skonį… Nori pajusti skausmą, kad po to patirtum tikrą malonumą… Lauki, kol po žiemos pasirodys plika žemė, kad pamatytum sniego grožį… Įsimyli, kad patirtum vienatvės džiaugsmą…
  Nematydamas raudono dangaus fono tu stebi tik kylančią saulę. Lėtais žingsniais eini keliu klausydamas žuvėdros balso, alsuodamas drėgnu oru, jausdamas švelnias snaiges, bučiuojančias tavo veidą. Aplink nieko nėra, tik sniegas, žuvėdros, saulė ir tu… Daugiau tau nieko ir nereikia.
  Tada tu pirmą kartą pamatei vėją…

  Iš pilko pakilo juoda ir liko tik balta. Bet balta be juodo atrodo pernelyg nykiai…

  Sniegas gražiausias vasarą, o žolė – žiemą.
   
  Matyti medžių ošimą…
  Girdėti dangų…
  Kvėpuoti ugnimi…
  Paliesti garuojančios arbatos kvapą…