penktas

Jūs man liksit liūdna ir lengva
kaip kurorto rudens operetė
Jūsų vardas rugsėjo migla
vadovėlis pakrantėj ir vėtra
kurie šypseną mano nuplaus
tą netikrą, nupieštą ant smėlio,
Jūsų didelės akys paklaus,
Kas nutiko? Nieko. Tik vėjo
man taip gaila tapo kasnakt...
Rodos jį, ne mane Jūs mylėjus
vieną kartą pasakėte – kam,
būt namais man rudenio vėjui...
Te jis nišoje myli statulą –
Toks nemielas, grubus, atšiaurus
Liūdnas vėjas ant lapų susmuko
Gėrė, verkė ir keikė visus

                                                                1976 m.