Paskutinės vibracijos

kosmoso dulkės mano lėkštėje
neturiu apetito jaustis žmogumi
gulėdamas kramtysiu valią
ir gyvensiu savimi

traška radijo garbanos
maistingas medis krato galvą
niekas nenori girdėti sąžinės balso
tos disharmoninės muzikos

neuždegei manyje žvaigždžių
prisukai saulės laikrodį
kurio traškesys primena -
laikas jungti gyvybę palaikančius
aparatus

nesibelskit į duris, į grindis
esu kitame vibracijų pasauly
nekalbėk nuodėminguoju balsu
tarsi jaustumeis prasikaltus

Mozė prie liepsnojančio laužo
nežinojo nei vieno pasaulio stebuklo
gaisro ilgesio šmėkla mano akyse
vaikšto po tavo pasaulį.