apie lūšį, žydėjimą ir kepurę

lūšis

lyg lūšis – pasirąžo ir sėlina –
į vakarį kailiu vilnija –
žolei linkstant ir tiesiantis –
vis arčiau ir arčiau – vis aštriau
– kol į nugarą iltiniais įlipa.

žydėjimas

nuo stogų ir viršukalnių
viskas marsietiška:
tai aguonų laukai
tai aguonomis žydi laukimas
ir – kaip kraujas ant marškinių
po šūvio
– žiedai tave atrakina.

kepurė

dvaro durys – užmūrytos
ramybės sargyba – išmirus
varnais viduramžiai virtę...
tik žvakelė lesa iš delno –
jos linčiuojamas – mylimas –
ne pirma amžinybė – tykai.

dar kepurė su varpeliu
– juokdarystei.