nebemoku rašyt, neskaitykit

šalta, sninga tiesiai
į pravertas žvaigždes,
vidiniam jų regėjimui
užgesus suprantu, kas
yra tikrasis aklumas

beprasmybė išsidurt
akis dabar būtų, juk net
verkt nebeišeina

jaunos snaigės nesąžiningai
nugarom gula ant Gabrio
sparnų ir tyliai juokiasi

tirtam abu basom kojom
vidury laukų kažur tarp
ežero ir Lietuvos

kam gali mūsų reikėt
be mūzų ir tėvynės

- Gabri, kam? kam?
- .... brrr.....

- man, - atsako mėnulis

pagaliau
tarp snaigių, musių
ir avių
šiąnakt
Dievas surado ir mus