miniatiūros..

Aguonų laukas ramiai, it po kaitros nurimęs pokaičio miego vanduo, tyvuliavo gelstelėjusioje žalumoje. Nečirpė skaidriasparniai žiogai, nedūzgė sunkiais kailinukais vilkinčios kamanės, net dievo karvutės nedrįso išlįsti iš po romaus, lėtai einančio šešėlio skverno. Tik atvirai šypsančios raudonskruostės aguonos, užburtos savo rūbelių šnarėjimo, tingiai markstė akeles. Atrodė, kad pasaulis sustingo impresionisto tapomame paveiksle ant seniai nuskalbtos drobės. Šiandien net orą galėjai įžvelgti, paliesti, pakutenti, tik niekaip nebūtų pavykę to tąsumo sudraskyti ar įplėšti, pradurti. Toks tirštas ir nedalomas peizažas tatai buvo.

tap... tap... tap...


... ir tada aš verkiu.... mano palūžę nuo aplinkos jausmeliai nykiom (kitaip nepasakysi) kojytėm bando eiti... o tu jiems sakai, kad šiandien jie turi šokinėti iš laimės, nes nuolat besišypsančioje produktyvioje žmonių masėje liūdesys yra neregėta prabanga...
. ir mano siela. visa sukrypus. sulinkus.... šokinėja.


... nuo rankų varva laumžirgių varpomo oro skuteliai... uždenkit mano nykų kapą savo spalvomis... ir atleiskit už visą šį liūdesį.....

..
.